- Kodėl pasiryžote važinėti tokiu automobiliu, apie kurį net sovietmečiu sklandė anekdotai dėl nepatikimumo? - Lrytas.lt paklausė E. Minsko.
- Iš tiesų, anksčiau buvo juokaujama, kad „Moskvič“ daugiau 300 kilometrų be remonto nenuvažiuosi. Todėl važinėti tokiu automobiliu yra savotiškas iššūkis.
Be to, tai buvo pirmasis mano automobilis, tad užplūdus sentimentams 2007 metais jį įsigijau. Jis kažkaip prilipo prie širdies.
Iš tiesų, jeigu šiuos automobilius savininkai būtų prižiūrėję taip, kaip parašyta instrukcijoje, gedimų tikrai nebūtų tiek daug. Tačiau mažai kas paisė priežiūros instrukcijos.
Be to, sovietmečiu buvo labai sunku gauti originalių atsarginių detalių, visi naudodavo neaiškios kilmės ar brokuotas detales, kurios, žinoma, buvo nepatikimos.
Šiuo automobiliu, kurio rida 148 tūkstančiai kilometrų, kasmet važiuoju į įvairius senų automobilių suvažiavimus Lenkijoje, Latvijoje. Įveikiu po 600 – 700 kilometrų. Būdavo kartais į kelionę išvažiuoju net be jokių remonto įrankių.
- Ar paskutinėje jūsų kelionėje į Čekiją automobilis neiškrėtė kokio pokšto?
- Iškrėtė. Grįžtant į Lietuvą, jau pravažiavus Varšuvą sugedo automobilio pagrindinis stabdžių cilindras – tiesiog dingo stabdžiai. Tačiau važiuodamas tokiu automobiliu, turi būti pasiruošęs įvairiausiems netikėtumams, tad šis gedimas pernelyg nenustebino.
Kartu važiavo dar trys „Moskvič“ (pagaminti 1966 – 1975 metais), vienas ekipažų turėjo atsarginį stabdžių cilindrą, tad per pusvalandį gedimą sutvarkėme ir važiavome toliau.
Bendrai, važiuojant senais automobiliais, nepriklausomai nuo jų markės, reikia įvertinti, kad jų stabdymo kelias gerokai ilgesnis. Tad reikia laikytis didesnio atstumo iki priekyje važiuojančios mašinos. Daugelis kitų vairuotojų, ypač jaunesnių to nesupranta, įkyriai lenda į tarpą.
Tuo tarpu visiems, kurie mato sunkiai puškuojantį seną sunkvežimį ar senovišką automobilį, patariu nelįsti labai arti prieš juos – niekada negali žinoti, kiek efektyvūs jų stabdžiai.
- Kokį didžiausią atstumą esate įveikęs šiuo „Moskvič“ automobiliu?
- Užpernai buvau išsiruošęs į Ukrainą, pasiekiau Zaporožę. Tad visas kelionės atstumas buvo apie 4 tūkstančius kilometrų. Tiesa, dėl trumpo jungimo akumuliatorius tiesiog išvirė. Nuo Lvovo iki Vilniaus važiavau be akumuliatoriaus.
Šiuo automobiliu buvau pasiekęs ir Sankt Peterburgą. Grįžtant atgal duobėtuose Rusijos keliuose lūžo galinis amortizatorius. Tačiau sugebėjau ir be jo parvažiuoti namo.
Tad norint važinėti „Moskvič“ reikia neblogai išmanyti pačio automobilio konstrukciją, mokėti ir norėti prie jo krapštytis?
Taip. Automobilis reikalauja dėmesio. Mes, važinėjantys „Moskvič“, juokaujame, jog kol kiti rytais sportuoja, mes tvarkomės prie mašinų. Štai, paskutinėje kelionėje Čekijoje prieš važiuodamas namo nuėmiau benzino pompą, sutepiau sandarikliu, nes leido tepalą. Kiti du ekipažai išvalė karbiuratorius.
- Ar esate įkūrę oficialų „Moskvič“ gerbėjų klubą, ar į keliones leidžiatės tiesiog su bendraminčiais?
- Oficialaus klubo nesame įkūrę, tiesiog šį kartą taip sutapo, jog į Nachodo mieste vykusį pedalais minamų automobilių festivalį ir Čekijos „Moskvič“ gerbėjų klubo suvažiavimą išvykome keturiais „Moskvič“. Beje, visi jie – skirtingų modelių.
Iki tol į keliones esame važiavę ne tik „Moskvič“, bet ir dviem senais „Cadillac“, „vabalu“ ir net GAZ-69.
Šiais metais sutapo, jog į kelionę išsiruošėme „Moskvič 408“, 412, 21-40 bei „Iž Kombi“ modeliais. Beje, pastarasis sulaukė didelio čekų susidomėjimo, nes į šią šalį jis eksportuojamas nebuvo.
Kokiu greičiu važiuojate ir kur gaunate žemo oktaninio skaičiaus benzino, reikalingo „Moskvič“ varikliams?
Į bakus pilame įprastą A-95 markės benziną. Varikliai veikia normaliai, svarbu jų nevaikyti smarkiai, kad neperkaistų.
Į Čekiją važiavome apie 20 valandų, maždaug 75 kilometrų per valandą greičiu. Automobiliai naudojo 8 – 9 litrus benzino. Man nuo Kauno iki Nachodo kelionės atstumas buvo 2108 kilometrai, ekipažui iš Salantų – 2564 kilometrai.
Beje, salantiškių ekipažas labai įdomus - „Moskvič“ jie įsigijo vos prieš dvi savaites iki kelionės, už mašiną sumokėjo 1500 litų, automobilį sugebėjo vairuoti vyras su kojos protezu.
- Kada ir kur planuojate kitą tolimesnę išvyką savo „Moskvič“ automobiliu?
- Turiu mintį pasiekti šiauriausią Europos tašką Nordkapą, esantį Norvegijoje. Tiesa, tai būtų nepigi kelionė, nes atstumas didelis, o benzinas ten brangus.
Dėl automobilio gedimų nesibaiminu – svarbiausia, kad kartu važiuotų bendraminčių kompanija, kuri prireikus galėtų padėti.
