Nors Lietuvoje nuo 2007 metų sausio 1 dienos kiekviename automobilyje privalu vežiotis šviesą atspindintį daiktą ir per įvairias akcijas išdalinta daugiau atšvaitų, nei yra pačių gyventojų, tamsoje nepastebimų pėsčiųjų problema gerokai didesnė, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Dauguma į Lietuvą įvežamų atšvaitų neatitinka net menkiausių reikalavimų, o juos nešiojantys žmonės įsitikinę, kad tamsoje yra matomi. Iš visų pernai žuvusių 111 pėsčiųjų net 66 suvažinėti tamsoje.
„Lietuvos ryto“ ir žurnalo „TopGear Lietuva“ atlikti eksperimentai parodė: pavojingiausia nešioti iš kokios nors organizacijos dovanų gautą atšvaitą - jo atspindimas šviesos kiekis gali būti net dešimt kartų mažesnis nei reikalaujama.
Pagal Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse galiojančius standartus, atšvaito atspindys negali būti mažesnis kaip 400 liuksų.
Blogiausiai spindi dovanoti
Surinkę visus po ranka pasitaikiusius ir prekybos centre nupirktus atšvaitus bei juos ištyrę vienoje didžiausių Europoje atšvaitų gamintojos, bendrovės „Kingalis“ laboratorijoje pašiurpome - kai kurie atšvaitai atspindėjo net dešimt kartų mažiau šviesos, negu privalo.
Beje, blogiausia kokybe spinduliavo ne prekybos centre pirkti, bet Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje (154), Švietimo ir mokslo ministerijos (94) bei Šiaulių miesto savivaldybės logotipais papuošti atšvaitai. Pastarasis atšvaito formos niekalas atspindėjo vos 13 liuksų vietoje privalomų 400.
Absoliutus šio eksperimento antirekordininkas - tai naujutėlaičio „Volvo S60“ bagažinėje gulėjęs avarinio sustojimo ženklas, atspindėjęs vos 7 liuksus.
Kaip tai įmanoma? Juolab, kad visi tikrint atšvaitai buvo pažymėti, jog atitinka europinius standartus EN 13356 ar EN 471.
Vadinasi, net tie žmonės, kurie patys stengiasi rūpintis savo saugumu, yra begėdiškai mulkinami. Realiai net su 200 liuksų atspindinčiu pakabuku ar juostele žmogus yra pastebimas vos už 70-80 metrų - maždaug taip pat, kaip žmogus, rankoje laikantis baltą popieriaus lapą.
Apgaulės schema paprasta
„Kingalio“ vadovas Petras Saplys paaiškino gana primityvią apgavystės schemą.
„Paprastai iš garsių kompanijų nuperkama nedidelė partija atšvaitų ar liemenių, gaunami jų kokybę patvirtinantys sertifikatai, o vėliau viešųjų pirkimų konkursų organizatoriams tie dokumentai pateikiami kartu su, velnias žino, kur pagamintais atšvaitais. Kadangi plika akimi atskirti jų beveik neįmanoma, tyrimai neatliekami, o konkursuose pirmenybė teikiama kainai. Taigi į Lietuvą atviri visi keliai niekalams“, - dėstė P. Saplys.
Lietuvoje yra tik dvi vietos, kuriose gali būti nustatoma reali atšvaito kokybė. Tai „Kingalis“ ir bendrovė „Alzida“, kuri įkurta buvusio Valstybinio bandymų centro laboratorijos bazėje.
Jos gali pateikti oficialius ekspertų vertinimus visais atvejais, kai reikia įvertinti šviesą atspindinčių daiktų kokybę. Tačiau iki šiol tokio pobūdžio tyrimams valstybė neskyrė nė lito.
Bendrovės „Alzida“ atstovė Liuda Daukšienė patvirtino, kad jų laboratorija nėra kontroliuojanti institucija ir tiria tuos daiktus, kuriuos pristato užsakovai. Paprasčiausias atšvaito įvertinimas kainuoja apie 100 litų. Ji sakė, kad taip daro tik atsakingiausios ir rimčiausios įmonės.
Atšvaitą parduoda lyg žaislą
Skandalas neseniai buvo kilęs ir Latvijoje, kai paaiškėjo, kad pradinių klasių mokiniams išdalinti per 300 tūkst. atšvaitų yra nekokybiški.
Prekybos centruose Lietuvoje apstu atšvaitų, kurie žymimi ne privalomu standartiniu, o žaislo kodu.
Ar daug pirkėjų žino, kad kodas EN 27 žymimas žaislas, o ne atšvaitas? Tad jam negalioja jokie reikalavimai.
Ne žaislas, o tikras atšvaitas žymimas LST EN13356:2002.
P. Saplys įsitikinęs, kad toks nesąžiningų verslininkų triukas yra mirtinai pavojingas, nes tėvai net neįtaria, kad savo vaikams užkabino žaisliuką, su kuriuo jie turėtų būti saugūs tamsoje.
Viską lemia tik kaina
„Neabejoju, kad absoliuti dauguma į Lietuvos rinką patenkančių atšvaitų atrenkami pagal vienintelį kriterijų - kainą. Tad mąstyti apie kokybę yra naivu. Esam susidūrę su atveju, kai iš Kinijos atgabentame pavyzdžių siuntinyje vienas daiktas atitiko standartus, o kitas buvo visiškai niekam tikęs. Tik vėliau gamintojas prisipažino, kad dideliam užsakymui įgyvendinti pritrūko žaliavų, ir panaudojo tokias medžiagas, kokias turėjo po ranka“, - pasakojo L. Daukšienė.
Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) saugaus eismo vedėjo pavaduotojas Antanas Čereška įsitikinęs, kad nekokybiški atšvaitai yra lyg uždelsto veikimo bomba.
Mat juos nešiojantys žmonės tiki, kad tamsoje bus matomi ir saugūs. Neapšviestu keliu einantis pėsčiasis be atšvaitų savo gyvybe rizikuoja 8 kartus daugiau nei žmogus su atšvaitais.
„Padėtis keistųsi, jei reguliariai būtų tikrinama atšvaitų kokybė ir būtų numatyta atsakomybė už nekokybišką prekę. Dabar atšvaitą įsigyjantis pėsčiasis tarsi žaidžia rusišką ruletę - pasiseks ar ne“, - kalbėjo pašnekovas.
Jam pritarė ir P. Saplys: „Padėtis greitai pasikeistų, jei įmonės būtų baudžiamos, tarkime, 10 proc. metų apyvartos dydžio bauda. Tokia praktika taikoma Vakaruose.“
Niekas neskiria lėšų
L. Daukšienė priminė, kad šviesą atspindinčios medžiagos, nuo kurių priklauso atšvaito kokybė, nuo mechaninio poveikio, skalbimo ir panašių dalykų ilgainiui netenka savo savybių.
Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos atstovė Ona Kušeliauskaitė tikisi, kad padėtis gali pasikeisti, mat dar prieš metus kitus Lietuvoje nebuvo kur atlikti oficialių tyrimų ir sužinoti, ar atšvaitai, ryškiaspalvės liemenės atitinka nustatytus standartus.
„Viską reikėdavo gabenti į užsienio laboratorijas, kur už vieno daikto ekspertizę tekdavo pakloti apie 800 litų. Todėl iki šiol ir buvo pasikliaujama vietinių prekeivių pateikiamais sertifikatais“, - aiškino O. Kušeliauskaitė.
Dabar yra dvi vietos, kur galima ištirti atšvaitų kokybę, tačiau problemų ir tai neišsprendžia.
„Tokiems tyrimams neskiriama nė lito“, - tikino O. Kušeliauskaitė.
Kaip išsirinkti atšvaitą?
Susisiekimo ministerijos Saugaus eismo departamento vadovas Vigilijus Sadauskas mano, kad svarbu ne tik atšvaito kokybė, bet ir tai, kaip jis nešiojamas. Atšvaitą geriausia nešioti iki metro aukštyje, nes aukščiau automobilio žibintų šviesos spindulys nepakyla.
Pavyzdžiui, kariškiai apjuosiamus atšvaitus nešioja virš aulinio bato.
Atšvaitas turi būti ne mažesnis kaip 15 kvadratinių centimetrų, o reklaminiai užrašai negali užimti daugiau kaip 20 proc. ploto.
Esant rūkui geriau matomi ryškiai geltoni atšvaitai.
Perkant atšvaitą pirmiausia reikėtų pažiūrėti į etiketę. Tiek joje, tiek ant atšvaito turi būti užrašytas atitikties standartui kodas – LST EN13356:2002.
Kokybiško atšvaito šviesą atspindinti plėvelė dažniausiai pažymėta vandens ženklais.
