„Jeigu žmogus žiemą važinėja visiškai nudilusiomis ir dešimties metų senumo „medinėmis“ padangomis, negali sakyti, kad jis daug mąsto apie tai, ką daro - tiesiog tikisi, kad jam šį kartą pasiseks“, - kalba E. Čirba.
„Man nesuprantama, kaip žmonės lenktyniauja keliuose ir visiškai negalvoja nei apie savo, nei aplinkinių saugumą,“ - samprotauja D. Butvilas.
Abu lenktynininkai sutaria, kad slidžiame kelyje svarbu kuo greičiau „perjungti“ savo mąstymą ir automobilį vairuoti visiškai kitaip nei vasarą.
Automobilį reikia valdyti kur kas švelniau, nestaigiais judesiais, palikti gerokai didesnį atstumą iki priekyje važiuojančios mašinos, gerokai anksčiau pradėti stabdyti.
Jeigu priekyje važiuojantis automobilis sustojo prieš 100 metrų, iš paskos važiuojančiame reikia beveik visiškai sustoti prieš 50 metrų ir po to lėtai privažiuoti iki stovinčio.
Užsienio šalyse vyrauja nuomonė, kad esant sudėtingoms važiavimo sąlygoms (smarkiai sningant, siaučiant pūgai, šlapdribai) yra labai nemandagu lenkti kitus automobilius.
Tokiais manevrais atvirai demonstruojama, kad važiuojama pranašesniu automobiliu arba kad priekyje važiuojančiojo meistriškumas mažesnis.
Rytas - pavojingiausias
„Slidžiausias kelias paprastai būna po nakties, o rytais mes visi skubame, lekiame dar net kaip reikiant neatsibudę, juolab - neatkreipiam dėmesio į kelio būklę“, - kalba E. Čirba.
Tokiomis sąlygomis išvažiavus į gatvę gelbsti auksinė taisyklė - trumpais stabdžio pedalo paspaudimais kontroliuoti, kokia yra kelio danga, slysta ratai ar ne.
Laiku ir teisingai įvertinus kelio būklę lengviau prognozuoti stabdymo kelią bei valdyti mašiną.
Artėjant prie sankryžos reikia gerokai anksčiau spustelėti stabdžio pedalą - atlikti savotišką kontrolinį bandymą. „Laiko visai neprarasite, bet vėliau galite sutaupyti daug nervų ląstelių“, - patarimų negaili E. Čirba.
Bendrai, žiemą svarbu nuolat kontroliuoti kelio dangos būklę, nes ji visą laiką kinta.
Medinės padangos neišgelbės
Esant plikledžiui ar nedideliam šalčiui, slidžiausias kelio dangos paviršius susidaro ant tiltų. Ant žemės nutiesti keliai ilgiau išsaugo šilumą, o tiltai greičiau atšąla ir pasidengia plonyčiu ledo sluoksniu.
„Artėdamas prie tilto vairuotojas visuomet turi būti pasiruošęs netikėtam sąlygų pasikeitimui - gerokai blogesniam ratų sukibimui su kelio danga. Kai tai žinai, nieko bloga ir nenutiks“, - kalba patyręs lenktynininkas.
Tačiau jokie meistriškumo įgūdžiai nepadės, jokios gudrybės neišgelbės nuo nemalonumų, jeigu automobilis žiemą bus nudilusiomis vasarinėmis padangomis. „Kad ir koks geras vairuotojas būtų, fizikos dėsniai galioja visiems,“ - samprotavo E. Čirba.
Jo manymu, važinėjantiems galiniais ratais varomais automobiliais pravartu įsigyti dygliuotas padangas. Galiniams ratams tenka mažiau svorio, todėl tokios konstrukcijos automobilių galas daugiau slydinėja. Priekiniai varomieji ratai labiau spaudžiami prie kelio, tad tokios konstrukcijos mašinos stabilesnės žiemą.
Geriausia, kai visos keturios padangos yra vienodos žieminės ir panašiai nudilusios.
Tie vairuotojai, kurie turi tik dvi dygliuotas padangas ir važinėja priekiniais ratais varomais automobiliu, turėtų jas montuoti ne ant varančiųjų, bet ant galinių ratų.
Jeigu ant priekinės varomosios ašies uždėtos dygliuotos padangos, tuomet sunkesnis mašinos priekis su dygliuotais ratais greičiau stos nei galas, mašina pradės slysti skersa - ir „vilkelis“ ant kelio garantuotas.
Svarbu neišsigąsti
Važiuojant priekiniais ir galiniais ratais varomais automobiliais, jiems suvaldyti reikia šiek tiek skirtingų veiksmų.
Paslydus tiek galiniais, tiek priekiniais ratais varomam automobiliui, vairą būtina sukti slydimo kryptimi.
Tačiau priekiniais ratais varomam automobiliui reikia nežymiai "duoti gazo", o galiniais ratais varomo - švelniai mažinti greitį.
„Dauguma vairuotojų kritinėje situacijoje instinktyviai spaudžia stabdžius, tačiau tai gali būti rimta klaida,“ - sakė E. Čirba.
Važiuojant automobiliu priekiniais varomaisiais ratais, posūkyje jie traukia automobilį. Todėl tokiai mašinai pradėjus slysti, išsigelbėti galima ne stabdant, bet spustelėjus akceleratorių ir vairą pasukant į tą pusę, į kurią automobilis slysta.
„Tokie veiksmai lyg prieštarauja žmogaus psichologijai, bet gali išgelbėti,“ - sako D. Butvilas.
Tuo tarpu vairuotojams, važinėjantiems mašinomis galiniais varomaisiais ratais, patariiama jokiu būdu nedidinti greičio, bet švelniai mažinant greitį, taip pat sukti vairą slydimo kryptimi.
Posūkiuose negalima visiškai atleisti akceleratoriaus pedalo.
Tokia klaida ypač būdinga moterims. Prieš posūkį jos dažnai išsigąsta, kad važiuoja pernelyg greitai, tuomet visiškai nukelia koją nuo akceleratoriaus, stabdo ar net įjungia laisvą pavarą.
Tuomet nulėkimas nuo kelio - beveik garantuotas.
Automobiliai visais keturiais varomaisiais ratais slidžiu keliu važiuoja labai patikimai, bet su sąlyga, kad vairuotojas pasirenka deramą greitį.
Tačiau jeigu toks automobilis pradeda slysti, jį suvaldyti specialiai nesitreniravusiam žmogui yra sunku.
„Automobilis su visais varomaisiais ratais labai žvaliai įsibėgėja, bet sunkiai sustoja“, - primena E. Čirba.
Nedidelis paslydimas - nebaisu
Tik iškritus pirmajam sniegui, verta nuvažiuoti ant apsnigtos aikštelės pasitreniruoti.
Paprastas, bet geras pratimas yra toks: kažkaip (kad ir 1,5 litro mineralinio buteliais) pažymėkite savo įsivaizduojamą kliūtį ir mokykitės prieš ją sustoti, po to - apvažiuoti, naudojantis stabdžiais ir vairu.
Radus saugią aikštelę, staigiu vairu suktelėjimu ir akceleratoriumi galima išprovokuoti mašinos slydimą ir paskui bandyti jį kuo greičiau suvaldyti.
„Supratus, kas sukelia mašinos slydimą ir kaip jį galima valdyti, žymiai drąsiau bu galima jaustis žiemos keliuose,“ - aiškino E. Čirba.
Todėl vairuotojai, įpratę prie slidaus kelio, nebijo, kai automobilis važiuoja nedaug slydinėdamas. Jie nuolat jaučia mašinos judėjimą, todėl staigesnis slystelėjimas lengviau suvaldomas.
Tuo tarpu vairuotojai, neįpratę prie slidumo, važiuoja labai įsitempę.
Automobiliui netikėtai slystelėjus, jie sutrinka ir nežino ką daryti. Tokiais atvejais dažniausiai staigiai spaudžiamas stabdys, užblokuojami ratai, ir automobilis atsiduria griovyje.
Neblokuoti ratų stabdant
Artėjant posūkiui, automobilį reikia pristabdyti ir dar prieš posūkį perjungti žemesnę pavarą. Jokiu būdu negalima automobilio stabdyti posūkyje, kai ratai jau pasisukę, ar mėginti perjungti pavarą.
Išvažiuojant iš posūkio greitį reikia didinti po truputį, kad ratai nepraslystų. Jeigu automobilio varomieji ratai yra galiniai, pradėjus slysti posūkyje reikia atleisti akceleratorių.
Stabdyti reikia taip pat atsargiai, neblokuojant ratų. Švelniai spustelėti stabdžio pedalą ir pajutus, kad mašina vis viena slysta, jį atleisti ir vėl stabdyti.
Slidžiame kelyje stabdyti reikia ne vienu smarkiu, bet keliais ar net keliolika lengvų stabdžių pedalo paspaudimų. Įprasti taip stabdyti geriausia ne tik žiemą, bet ir visais metų laikais.
Geriau trenkti į kelkraštį
Ką daryti, jeigu atstumas iki priekyje važiuojančio automobilio yra per mažas ir avarija neišvengiama?
Tuomet reikia pasirinkti mažiau skausmingą smūgį. Jeigu įmanoma - pasukti automobilį į kelkraštį, trenktis į šaligatvio kraštą ar kelio aptvarą. Tokiu atveju nukentės tik vienas automobilis.
Jeigu tektų trenktis į šaligatvio kraštą, stenkitės, kad ratai būtų tiesūs, o ne pasukti. Trenkiantis tiesiais ratais, mažiau nukentės automobilio pakaba.
Prieš trenkiantis į kelkraštį ar duobę, svarbu atleisti stabžius ir neužblokuoti ratų.
„Nesvarbu, žiemą ar vasarą trenkiantis į kliūtį užblokuotais ratais pakaba nukenės žymiai smarkiau, nei tuomet, kai ratai riedės,“ - aiškino E. Čirba.
