Apie laikus, kai keliams buvo skiriama net 80 procentų už degalus gautų akcizo įplaukų, kelininkai jau nė nesvajoja. Jie patys suvokia, kad sugrąžinti tokią tvarką vargu ar įmanoma.
Tačiau Lietuvos kelių būklei didžiulę grėsmę kelia valdžios institucijų savivalė.
Įprato savintis pinigus
Keliams turi būti skiriama 55 proc. akcizo, gauto už parduotą benziną, dyzelinius degalus ir energetinius produktus, kurie pagaminti iš biologinės kilmės medžiagų ar su jų priedais ir skirti naudoti kaip variklių degalai.
Nepaisant to, nuo pat naktinės mokesčių reformos iš šios sumos kasmet nemenka dalis lėšų nurėžiama mistinėms „bendroms biudžeto reikmėms”.
Šie metai – ne išimtis. Finansų ministerija parengė 2013-ųjų biudžeto projektą, kuriame ir vėl numatyta gauti pinigų kelių sąskaita.
„Iš Susisiekimo ministerijai planuojamų lėšų – 195,8 mln. litų – iš Kelių priežiūros ir plėtros programos (KPPP) numatoma panaudoti bendroms biudžeto reikmėms” – taip skelbiama projekte.
Tai sudaro net 15,8 proc. visos programai nustatytos sumos, kuri siekia 1,238 mlrd. litų. Tad realiai keliams tvarkyti skiriama netgi ne 55 proc. akcizo įplaukų, kaip numatyta įstatyme, o tik apie 47 proc.
Prieštarauja Konstitucijai?
Konstitucijoje aiškiai nurodyta, jog svarstydamas biudžeto projektą Seimas gali didinti išlaidas tik nurodydamas šių išlaidų finansavimo šaltinius. Tačiau negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti.
Akivaizdu, kad biudžeto projektas prieštarauja KPPP finansavimo įstatymui.
Tam pritaria ir teisinę išvadą parengęs advokatas Raimondas Bakšys. Pasak jo, pastarajame įstatyme numatyta išimtis, pagal kurią iki penkių procentų KPPP numatytų lėšų gali būti rezervuota valstybės reikmėms. Tačiau tik tokioms, kurios susijusios su kelių finansavimu.
„Kitoks jų panaudojimas yra draudžiamas. Nepaisant to, šiuo metu rengiant ir tvirtinant valstybės biudžetą šios nuostatos yra ignoruojamos.
Taip pažeidžiamos ir Konstitucinės normos bei Konstitucinio teismo formuojama Konstitucinė doktrina”, – rašoma teisininko išvadose.
Ragina elgtis garbingai
– Ar tokios teisininkų išvados gali būti rimtas argumentas kovojant dėl keliams skirtų lėšų? Galbūt ketinama dėl to imtis ir teisinių veiksmų? – to pasiteiravome asociacijos „Lietuvos keliai” vadovo Rimvydo Gradausko.
– Kol kas jokių teismo procesų dar neplanuojame. Paprasčiausiai siekiame išaiškinti Seimo nariams, kad balsuodami už tokį biudžeto projektą jie pažeidžia įstatymus.
Tai vyksta nuo pat naktinės mokesčių reformos. Tuometis finansų ministras Algirdas Šemeta nusprendė papildyti biudžetą kelių sąskaita, o jo tradicijos ištikimai laikėsi ir Ingrida Šimonytė.
– Tačiau galbūt valstybės reikmės kai kam atrodo svarbesnės už kelių būklę?
– Mes nieko neprašome daugiau, tik elgtis pagal įstatymus. Jei įstatyme numatyta, jog keliams turi būti skiriami 55 procentai visų akcizo įplaukų, tai to ir privaloma laikytis.
Tačiau jau keletą metų vyksta kažkoks žaidimas: iš pradžių skiriama tiek, kiek priklauso, paskui nubraukiama.
Tokiu atveju gal geriau būtų pakeisti įstatymą ir nuspręsti, kad keliams finansuoti užteks, pavyzdžiui, 47 procentų už degalų akcizą gautos sumos. Tuomet bent būtų elgiamasi garbingai ir teisėtai.
Nenurodo, kam naudoja
– Ar domitės, kam iš tiesų atitenka nuo KPPP nubrauktos lėšos?
– Negi tai įmanoma? Aišku, kad jos atitenka ne keliams. Ši suma valstybei – tarsi rezervas. Kur tik nori, ten gali šiuos pinigus panaudoti.
Galima būtų nurodyti, jog šios lėšos skiriamos mokykloms renovuoti ar dar kam nors. Vis būtų šiek tiek aiškiau.
– Ar turite teorinių vilčių, kad kada nors bus sugrįžta prie senos tvarkos ir keliams finansuoti bus skiriama 80 proc. degalų akcizo pajamų?
– Apie tai nė nemąstome. Šiuo metu Seime jau įregistruotas pasiūlymas, pagal kurį Kelių priežiūros ir plėtros programai būtų skiriama 60 proc. įplaukų už akcizą ir griežtai uždrausta bent kokią dalį jų naudoti mistinėms valstybės reikmėms. Tai jau būtų milžiniškas žingsnis į priekį.
Padidėjus finansavimui galėtume skaldele padengti nedidelę dalį asfaltuotų Lietuvos kelių.
Tai leistų jų eksploatacijos laiką pailginti bent septyneriais metais.
Valdžia per ilgai delsia
– Net ir šiuo metų laiku dažnai pastebime dirbančius kelininkus. Negi neįmanoma visko nuveikti per vasarą?
– Metų pradžioje patvirtinama tik 85 proc. programai numatytų lėšų finansavimo sąmata. Likusieji 15 procentų paprastai tvirtinami spalį, kai būna aiškūs kitų ketvirčių rezultatai.
Kelininkų požiūriu, tai yra visiškai absurdas. Tokia formuluotė mums lyg peilis. Juk mūsų darbas yra sezoninis, geriausia viską nudirbti vasarą ar apskritai šiltuoju metų laiku.
Deja, realybė yra kitokia. 2012 metų sąmata buvo patvirtinta tiktai gegužės mėnesį, nors puikiausiai galėjome darbuotis nuo kovo ar balandžio.
Kol įvyko darbų rangos pirkimų konkursai ir kitokios procedūros, atėjo kone ruduo. Todėl didžiąją dalį šių metų darbų pradėjome tiktai rugpjūtį. Maža to – tęsiame juos iki šiol.
Tai yra labai nepatogu, juk kelininkai dirba ne po stogu. Tačiau žmonės ir technika oro sąlygas ištveria. Blogiausia, kad dėl to nukenčia keliams tiesti skirtų medžiagų kokybė.
Gresia Lenkijos likimas
– Jeigu dabartinė kelių finansavimo sistema ir tvarka išliks nepakitusi, kokios įtakos tai gali turėti patiems keliams?
– Šiuo metu mes nudėvime kelius gerokai sparčiau, nei spėjame juos tvarkyti. Tai tęsiasi jau ketverius metus. Kaip rodo pasaulio praktika, kuo ilgiau delsiama remontuoti kelius, tuo daugiau lėšų tam reikia skirti ateityje.
Prisiminkite, kaip atrodė Lenkijos keliai prieš 10 ar 15 metų. Tuomet visi keikėsi, kad vykstant į Vakarų Europą neįmanoma aplenkti šios valstybės.
Ten padėtis dabar visiškai pasikeitė, atsirado puikiausių magistralių. Tačiau kokia kaina? Kone penkerius metus iš eilės lenkai tam skyrė net po 30 mlrd. zlotų kasmet. Vien dėl to, kad už mažesnes sumas vengė tvarkyti kelius anksčiau.
Lietuvos kelių būklė šiuo metu anaiptol nėra tragiška. Tačiau žingsnis po žingsnio artėjame prie tos Lenkijos, kokią matėme anksčiau. Tokiu atveju investuoti reikės daugybę milijardų litų.
Žvyrkelių valstybė
• Lietuvoje yra 21,3 tūkst. kilometrų valstybinės reikšmės kelių: magistralinių – 1,75 tūkst. kilometrų, krašto – 4,95 tūkst. kilometrų, rajoninių – 14,6 tūkst. kilometrų (iš jų 8,1 tūkst. kilometrų žvyrkelių).
• Danijoje ar Vokietijoje žvyrkelių iš viso nėra.
• Nuo žvyrkelių kasmet nudulka maždaug 2 centimetrai dangos. Vadinasi, per metus keliai netenka iki 1,7 mln. tonų žvyro, kurį reikia iš naujo supilti, o tai yra milžiniški nuostoliai valstybei.
• Lietuvoje per metus paklojama apie 400 kilogramų asfalto vienam šalies gyventojui.
• O Prancūzijoje, kur dauguma kelių asfaltuoti, vienam šalies gyventojui tenka daugiau nei tona asfalto.
