Penki lietuvių ekipažai ne tik įveiks nemenką dalį legendinės legendinio ralio trasos, bet ir išmėgins tokias Afrikos bekeles, kurias iki šiol įveikė nedaugelis.
Galbūt dėl įvairių aplinkybių nebūtinai pavyks pasiekti Dakarą, bet svarbiausia – geri norai. O dar svarbiau nuotykiai, kurių šioje kelionėje neturėtų trūkti. Jau vien dėl to, kad į žygį po Afriką (Maroką, Vakarų Sacharą, Mauritaniją, Senegalą, Gambiją, Bisau Gvinėją, Gvinėją, galbūt – Malį, Dramblio Kaulo Krantą ar Siera Leonę) leidosi Lietuvos bekelių grietinėlė: aktyviausi aktyviausių klubų nariai.
Vytis Požėla ir Darius Danusas atstovauja Kaunui, Audrius Sutkus ir Remigijus Kupstas – Panevėžiui, Antanas Venckus – Tauragei, Rolandas Narkus – Biržams.
Septintą kartą į kelionę po Juodąjį žemyną išvykstantis kaunietis V. Požėla ir trečiąsyk ten važiuojantis ariogališkis D. Danusas save jau vadina Afrikos pelėmis.
A. Venckus 2007-aisiais – paskutinįsyk, kai Dakaro ralis dar buvo rengiamas iš Europos į Afriką ir šiomis bekelėmis – jau važiavo legendinę trasą: tuomet jis vairavo Aurelijaus Petraičio ir Antano Juknevičiaus ekipažo pagalbos sunkvežimį.
2008 metais Dakaro lenktynės dėl neramumų Afrikoje iš viso neįvyko, o 2009 m. dėl tos pačios priežasties buvo perkeltos į Pietų Ameriką ir prarado dalį savo žavesio.
A. Sutkus į Afriką leidžiasi antrąsyk – jis yra dalyvavęs „Libya Desert Challenge“ varžybose Libijoje ir Tunise.
Šiemetė užkietėjusių bekelės aistruolių kelionė į Afriką – ne varžybos, tačiau iššūkių per ją tikrai netrūks.
Nes į žygį dviem „Toyota Land Cruiser 95“ ir trimis „Land Rover Discovery“ visureigiais leidosi tie, kurie žino, kaip prikelti sugedusią techniką, tie, kurie vietoj patogios viešbučio lovos renkasi nakvynę gamtoje, o vietoj asfaltuoto kelio – bekelę.
Pasiekti Senegalo sostinę Dakarą bekelių vilkams gali sutrukdyti kliūtys Afrikos keliuose, politinė situacija valstybėse ir noras staiga keisti maršrutą, kad šis būtų sunkesnis.
„Tikrai žinome, kaip važiuosime per Maroką, žinome ir tai, kad Mauritanijoje važiuosime ne palei vandenyną, o lįsime gilyn į Sacharos dykumą. Toliau – kaip Dievas duos. Viso kelio žemėlapio dar tiksliai nenusibraižėme, jis – tik mintyse“, - šypsojosi vienas pagrindinių vadinamojo „tracko“ sudarytojų D. Danusas.
Penki būtiniausių daiktų ir svarbiausių atsarginių dalių prikrauti kelionės visureigiai ant vilkiko iškart po Naujųjų išvyko į Ispaniją. Barselonoje trečiadienio naktį prasidėjo mėnesį, o gal ir ilgiau truksianti lietuvių kelionė.
„Ši kelionė bus ekstremaliausia iš visų, kiek važiavau per Afriką, - pareiškė žemyno vakarus skersai išilgai jau išmaišęs V. Požėla, - pirmiausia dėl to, kad lįsime giliai į Sacharos dykumą, kur žemėlapiuose keliai lyg ir nupiešti, bet, tiesą sakant, kelio ten bus mažai – didžioji jo dalis užpustyta smėlio.“
A. Sutkus ir A. Venckus jau yra važiavę Murzuko dykuma Libijoje, todėl žino, kad įklimpus smėlynuose vienintelė išeitis – išsikasti. Todėl tarp būtiniausių keliautojų reikmenų – ir kastuvas.
Taip pat – lauko dušas, padangų klijavimo priemonės, padangų montavimo skystis, storos ir bent 15 metrų siekiančios virvės.
Į kelionę leidosi visiškai standartiniai visureigiai – nebuvo prasmės net jų priekyje montuoti gervės, nes smėlynuose nuo gervės svorio visureigis važiuoja lėčiau ir labiau klimpsta.
Tik padangas lietuviai rinkosi kiek didesnes nei standartinės, kad šiek tiek padidintų prošvaisą, o kiekvieno visureigio gale įrengtos dvi miegamosios vietos.
„Kodėl Afrika? Tai – įdomus ir visiškai kitoks žemynas nei Europa. Ten – kitokie žmonės ir kitokie pavojai, pradedant ligomis. Išvykdami skiepijomės nuo geltonojo drugio, hepatitų, prisipirkome vaistų nuo maliarijos“, - pasakojo A. Sutkus.
„Kaskart, kai vykstu į Afriką, daug kas gąsdina, kad ten nesaugu, kad gali pagrobti, apiplėšti, bet niekada nesu susidūręs su panašiais pavojais. Kaip pats su žmonėmis elgiesi, taip ir žmonės elgiasi su tavimi. Turistas, jei nesielgia įžūliai, ir yra turistas: ką tu iš jo atimsi? Būdamas Malyje mačiau ir barikadų, ir karo užuomazgų, bet niekada nesu pakliuvęs į konfliktinę situaciją“, - tvirtino Afriką puikiai pažįstantis V. Požėla.
* * *
lrytas.lt ir toliau pasakos apie iššūkių kupiną penkių lietuvių ekipažų kelionę per Vakarų Afriką. Kitame rašinyje – ir apie tai, kokie didžiausi pavojai tyko Sacharos smėlynuose.
