Mat, skirtingai nei įprastas automobilis, jis neturi jokio šilumą skleidžiančio šaltinio: nei įprasto variklio priekyje, nei dujų išmetimo sistemos.
„Tai, ką, pasiilgai ekstremalių pojūčių?“, - tarsi nuspėdamas mano mintis šelmiškai šypsosi Aleksandras Petrovas, „Mitsubishi“ atstovybės, bendrovės „Autovytaras“ vadovas.
Vos tik sulaukęs mano skambučio, jis jau žinojo, apie ką kalbėsime. Dar gerokai iki žiemos buvome sutarę, kad turėsiu galimybę išmėginti šį elektra varomą automobilį tuomet, kai šaltis ir nepalankios oro sąlygos mažina jo baterijų resursą. Kokie realūs pojūčiai?
Žiemą - ne dovanėlė
Siaurutės padangos, santykinai didelis automobilio svoris ir galiniai varomieji ratai - ne pati geriausia „dovanėlė“ vairuotojui žiemą. Gali ir bet kur paslysti, ir bet kur užklimpti.
Tad kaip pavyks dvi dienas išsiversti su elektromobiliu kai aplinkui - gana tipinė lietuviška žiema, temperatūra svyruoja nuo 12 iki 8 laipsnių šalčio?
A. Petrovas, jausdamas išankstinį mano skepticizmą, tik šypsosi ir mandagiai aiškina, kaip, prieš išvažiuojant iš namų, distanciniu pulteliu galima įjungti išankstinį salono bei langų šildymą. Tuomet per keliolika minučių įšyla į elektros tinklą įjungtos mašinos salonas.
„Įsitikinsi, tikrai nėra nieko baisaus žiemą juo važinėti. Gal tik kojos labiau šąla nei įprastoje mašinoje“, - įteikdamas mašinos raktelius ir pultelį tikina jis.
Geriau nei tikėjausi
Ir ką gi. Dvi dienas važinėjęs elektromobiliu, kuomet už lango buvo apie 10 laipsnių šalčio, galiu patvirtinti, kad įspūdžiai šiek tiek geresni nei tikėjausi.
Kita vertus, galbūt už tai turėčiau būti dėkingas estų kolegoms, nupiešusiems labai jau niūrų elektromobilio vaizdą žiemą. Todėl, prieš sėsdamas prie „Mitsubishi i-MiEV“ vairo, net pasiėmiau kailinę kepurę, pirštines, užsimoviau vilnones kojines.
Elektromobilio ridos resursas esant neigiamai temperatūrai - visai pakenčiamas, juo važiuodamas tikrai nesustirsi į ledo gabalą.
Vienintelis dalykas, kuris tikrai buvo juntamas - nuolat šąlančios kojos.
Mat įjungus elektromobilio salono šildymą, pro ortiekius ima tekėti drungno (tikrai nepavadinsi jo labai šiltu) oro srovė, tačiau jo akivaizdžiai nepakanka kojoms šildyti.
Tad kailinė kepurė ir pirštinės tikrai nebūtini vairuojant elektromobilį, tačiau šiltos kojinės ir padorūs žieminiai batai - tiesiog būtini.
Rida galima „žaisti“
Elektromobilio ridos resursas iš tiesų labiausiai priklauso nuo pačio vairuotojo norų, šalto proto ir važiavimo stiliaus.
Nes kvailai važiuojant galima elektrinius kilometrus „sudeginti“ labai greitai. O pasitelkus racionalų važiavimo stilių net per šalčius galima tausoti bateriją ir nuvažiuoti visai padorų atstumą.
Štai, išriedėjus iš šilto „Autovytaro“ garažo su pilnai pakrauta baterija, daviklis rodė, kad galiu nuvažiuoti 99 kilometrus. Nuvažiavus maždaug 6 kilometrus (daugiausiai nuokalne), teorinė rida padidėjo iki 100 kilometrų.
Iš darbo grįžus namo ridos dar buvo pakankamai kitos dienos maršrutui, tačiau nusprendžiau nerizikuoti ir per naktį kroviau elektromobilio baterijas.
Aukotis tikrai neverta
Gana šaltą rytą (minus 12, mašina buvo krauta ne garaže) pilnai pakrauto automobilio daviklis rodė 94 potencialios ridos kilometrus. Visai neblogai atsižvelgiant į oro sąlygas.
Įjungiau maksimalų salono šildymą ir langų apipūtimą - teorinė rida iš karto krito iki 60 kilometrų.
Kai nupūčiau langus, palikau salono šildymą veikti vidutinio stiprumo režimu ir atvykau į darbą, ridos buvo likę 80 kilometrų. Puiku.
Žinodamas, kad nuo namų iki darbo yra 13 kilometrų, įsitikinau, kad teorinė ir reali rida sutapo.
Vėliau dieną važinėdamas mieste patyriau kad reikia salono oro šildymą būti įjungus maksimaliu režimu - tik taip salone gali susikurti bent jau patenkinamą šilumos lygį. Antraip pradeda šalti ausų galiukai ir pirštai.
Tačiau šalti prie vairo ir aukotis vardan keliolikos daugiau nuvažiuotų kilometrų absoliučiai ir kategoriškai neverta - verčiau jau tiksliau planuoti maršrutą ir važiuoti racionaliu stiliumi.
Aš net to nedariau - matydamas, kad turiu pakankamą ridos atsargą, apsnigtoje aikštelėje išjungiau ESP ir ėmiau išdykauti - lyg vilkelis pradėjau suktis ratu. Galu varomas elektromobilis su neblogo sukimo momento varikliu tam puikiai tiko. Nustojau tik tuomet, kai pajutau, kad plaukai įsielektrino taip, jog turėdamas didesnę ševeliūrą būčiau pasidaręs panašus į A. Enšteiną.
Pasirodo, ekologiškasis elektromobilis gali būti netgi žaismingas.
Daugiau šilumos nepakenktų
Kai grąžinau automobilį pardavėjams, juo dar buvo galima važiuoti 11 kilometrų. Vadinasi, teoriškai per dieną nuvažiavau 83 kilometrus. Realiai - apie 60. Vadinasi, maždaug ketvirtadalis energijos buvo sueikvota salonui šildyti.
Ir viskas būtų dar paprasčiau ir efektyviau įdiegus elektromobilyje autonominę šildymo sistemą, pavyzdžiui, „Webasto“. Kodėl gamintojai to nepadaro?
„Viską įmanoma įdiegti, tik tos sistemos vis viena veikia įprasto kuro energiją paversdamos šiluma. Tai joms veikiant elektromobilis jau nebebūtų šimtaprocenčiai nulinės taršos“, - išgirstu A. Petrovo atsakymą atiduodamas jam raktelius.
Pasirodo, su elektromobiliu Lietuvoje gyventi žiemą galima.
