Marokas, Mauritanija, Senegalas ir Gambija penkiems ekipažams iš Lietuvos parodė ir kitokį savo veidą, nei piešiamas turizmo agentūrų lankstinukuose: bekelių mėgėjai Afrikoje įveikė ir tokius ruožus, į kuriuos nusuka tik tie, kurie moka sutvarkyti lūžusį visureigį bei žino, kaip išgyventi be civilizacijos.
Lova – visureigių gale specialiai įrengti gultai, maistas – virtas ant laužo, praustis – vanduo iš bako. Dviem „Toyota Land Cruiser 95“ ir trimis „Land Rover Discovery“ per Vakarų Afriką važiavusių lietuvių ekipažų kelionė buvo vienas didelis nuotykis.
Į žygį po Juodąjį žemyną leidosi Lietuvos bekelių grietinėlė: aktyviausi aktyviausių klubų nariai.
Vytis Požėla ir Darius Danusas atstovavo Kaunui, Audrius Sutkus ir Remigijus Kupstas – Panevėžiui, Antanas Venckus – Tauragei, Rolandas Narkus – Biržams. Tokie nesirenka lengvų kelių, bet važiuodami sunkesniais pamato tai, ko neišvysi pro turistinio autobuso langą.
Afrikos pelėmis save jau vadinantys V. Požėla ir D. Danusas Juodajame žemyne praleido kiek daugiau nei porą mėnesių, visi kiti – penkias savaites.
V. Požėla per Afriką važiavo septintąsyk, D. Danusas – trečią kartą.
„Visko ten buvo, - neslėpė patyręs keliautojas ir visureigininkas A. Sutkus, - tačiau su viskuo daugiau ar mažiau susitvarkėme. Psichologiškai sunkiausia buvo, kai įveikus nemenką kelio ruožą teko suktis ir grįžti, nes nuo kalnų nulipęs vietinis pareiškė: „Kelio toliau nebėra“.
Asilų kelias buvo neįveikiamas
Kiekvienas užkietėjęs keliautojas žino geležinę taisyklę: tik nuklydęs į šoną gali pamatyti tikrą laukinę gamtą, pajusti jos didybę, pabendrauti su vietiniais, į kurių namus nebuvo užsukęs joks turistas.
Kalnų tarpekliai, brastos, smėlis, akmenys – natūralios kliūtys, visada keliančios pavojų technikai. Lietuviai į kelionę po Afriką leidosi standartiniais visureigiais: nedidino prošvaisos, nemontavo oro įtraukimo vamzdžių, todėl jiems kartais prireikė sukti galvą, kaip įveikti pasirinktą kelią ir nesustoti ten, kur pagalbos tikėtis nėra iš kur.
Dauguma žygio dalyvių – užkietėję keliautojai ir nuolatiniai bekelės varžybų dalyviai. Jie žino, kaip važiuoti klampiais smėlynais, kaip neužgesinti variklio riedant per upės brastą, kaip nesudeginti sankabos šliaužiant purvo ruožu. Tačiau ir jiems teko iš naujo mokytis skaityti kelią, nes Afrikoje galioja savos taisyklės.
Atlaso kalnai Maroke pasitiko šalčiu. Minusinė temperatūra stingdė, o visureigiai riaumojo kelių kilometrų aukštyje irdamiesi per brastas ar slinkdami per tarpeklius. Ariogališkis D. Danusas – žinomas šturmanas, kelio legendą skaitantis lyg abėcėlę, todėl leisdamasis į žygį jis apsirūpino sudėtingais „trackais“.
Vienas tokių – 2007 metais prancūzų įveikta trasa, kai šie rengėsi dar Afrikoje vykusiam Dakaro raliui. Prancūzų legenda bylojo, kad jie įveikė vieną Atlaso kanjoną, tad juo patraukė ir lietuviai. Bet nuvažiavus nemenką ruožą paaiškėjo, kad šis kanjonas – vadinamasis asilų kelias, įveikiamas tik užsispyrusiems keturkojams ir motociklams.
„Pravažiuoti tokį kelią visureigiais – jokių galimybių. Teko apsisukti ir grįžti“, - pasakojo A. Sutkus.
Kasti teko visiems
Ne kartą grįžti norėjosi ir traukiant per Sacharos dykumą Mauritanijoje. Tauragiškis A. Venckus ir panevėžietis A. Sutkus – vieninteliai šios kelionės po Afriką dalyviai, turėję vairavimo smėlynais patirties.
A. Venckus 2007-aisiais Mauritanijoje kratėsi per Sacharą Dakaro ralio pagalbos sunkvežimiu, be to, ekipaže su A. Sutkumi yra dalyvavęs „Libya Desert Challenge“ varžybose Libijoje ir Tunise per Murzuko dykumą.
„Atrodė, vairuoti smėlynuose jau buvome išmokę, bet teko mokytis iš naujo, nes smėlis šįsyk buvo visai kitoks nei žinojau. Važiuoji, važiuoji, jau, atrodo, supranti, kaip tai daryti ir – nė velnio! - vėl „sėdi“ ir kasi“, - sakė A. Sutkus.
Užklimpti smėlyje, kitaip tariant „sėsti“, - menkas malonumas. Vienintelis būdas važiuoti toliau – išsikasti. O dirbti kastuvais teko visiems.
Kiekvienas patyręs visureigininkas moka „skaityti“ kelią – iš grunto struktūros sprendžia, koks kelias laukia: klampus, šlapias ar kietas. Tačiau Sacharos dykumos smėlis Mauritanijoje buvo „neperskaitomas“.
„Pagal bangeles ir struktūrą smėlis lyg ir turėtų būti kietas, bet staiga be jokio ženklo jis tampa purus ir turi kasti. Kietas smėlis tik ten, kur jį riša žolės. Važiavimas Sachara buvo ne tik ekstremalus, bet ir itin nervingas. Kai penki visureigiai puskilometrio atstumu vienas po kito: tink, tink, tink „susėda“ ir kasasi, kai nebežinai, kur iš viso toliau važiuoti, nes pakilti į smėlio kalną nėra jokių galimybių, leisdamasis atsidursi duobėje, darosi iš tiesų nejauku“, - neslėpė A. Sutkus.
„Buvo nutikimas, kai užvažiavome ant kalno, o prieš akis – trobos dydžio kopos. Kelias leidžiasi ir palenda po jomis. Trauktis nėra kur. Per minutę visi „susėdome“. Vienas mūsų bandė prašokti pakraščiu, „sėdo“ dar labiau. Teko suktis ir ieškoti lengvesnio maršruto. Jei mūsų tikslas būtų buvęs įveikti tas kopas, jei už jų lauktų pagalbos sunkvežimiai, tada nė vienas nebūtų dvejojęs. Bet kai žinai, kad dar laukia keli tūkstančiai kilometrų, kad tvarkytis nėra kur, tokio „ekstrymo“ stengiesi išvengti“, - pasakojo D. Danusas.
Pasitikdavo ištiestos rankos
Bet tvarkytis teko visiems. Sudėtingoje kelionėje automobilių gedimai neišvengiami. Vienam visureigiui sugedo vaakuminis stabdžių siurblys ir dingo stabdžiai; kitam nulūžo ratas; trečiam trūko spyruoklė; ketvirtam atsirado trumpas jungimas ir pradėjo svilti laidai; penktam nulakstė amortizatoriai.
„Važiuodamas bekele bėdų neišvengsi. Bet nebuvo gedimų, kurių patys nebūtume susitvarkę. Valanda dvi – ir važiuoji toliau“, - tvirtino A. Sutkus.
Įstrigę kelyje lietuviai nesuko galvos dėl maisto ir vandens atsargų: ir vienu, ir kitu jie buvo apsirūpinę kelioms savaitėms. Labai retai nakvynės jie ieškojo kempinguose, nes dar leisdamiesi į kelionę pasirūpino „miegamaisiais“ - kiekviename visureigyje buvo įrengta po du gultus.
Lietuviai Afrikoje įveikė nemenką dalį legendinio Dakaro ralio maršruto, nors šios varžybos Juodajame žemyne paskutinįsyk buvo surengtos 2007-aisiais. Vėliau dėl saugumo jos perkeltos į Pietų Ameriką.
Jau šešerius metus į atokias ir sunkiai išvažiuojamas Vakarų Afrikos vietoves nebeužsuka prašalaičiai, todėl ten esančių kaimų vaikai nė karto neregėjo baltaodžio žmogaus.
„Nesunku įsivaizduoti, kaip išsipūsdavo jų akys mus pamačius“, - juokėsi A. Sutkus.
Mauritanijoje ir Senegale akis bado skurdas. Maroke ir Gambijoje žmonės labiau prakutę. Tačiau kad ir kur važiavo, lietuvius pasitikdavo ištiestos rankos. Moterys, vaikai, pareigūnai – bet kuris vietinis prašydavo ką nors duoti. Duodavo, kiek įstengdavo: kam sausainį, kam saldainį, kam dantų pastos, bet jei būtų norėję apdalinti visus, būtų tekę temptis po dvi priekabas.
Kainos kartais kandžiojasi
Kiekvienoje kelionėje, kad ir kokia sudėtinga ji būtų, didžiausias išbandymas – muitinės ir pasienio postai. Juose dažnai tenka praleisti valandų valandas – ne tik eilėse, bet ir mėginant išsiaiškinti rašytas bei nerašytas taisykles.
Nerašytų taisyklių Afrikoje – begalės, o europiečių pasirodymas pareigūnams atveria aukso kasyklas.
Kiekviename pasienyje aišku tik viena: sistemos nebuvimas yra sistema.
„Afrikoje tvarkant pasienio formalumus neįmanoma suprasti, nuo ko pradėti ir kur – baigti. Apiplyšę tarpininkai siūlo savo paslaugas, pareigūnai reikalauja neaiškių mokesčių. Kitatautį jie mėgina „išdurti“, kaip tik gali. Dauguma muitinių – ant upės kranto. Kitas krantas – kita šalis. Bet jei pakliuvai į muitinę, atlikai formalumus, nusipirkai bilietą į keltą, dar nereiškia, kad persikelsi. Turi žinoti, kam sumokėti nelegaliai, kad iš viso pakliūtum į keltą“, - pasakojo A. Sutkus.
Mokėti teko ne tik apiplyšusiems tarpininkams, kad šie padėtų išsikrapštyti iš nejudančios automobilių eilės kelto link, nors keltai per upę ir zujo pirmyn atgal. Mokėti teko ir pareigūnams. Vienas paprašė po 10 eurų už kiekvieno visureigio pervažiavimą. Po kurio laiko kitas – dar po 10 eurų nuo žmogaus.
Tačiau kartą jau susimokėję lietuviai lengvai nepasidavė: „Sumokėsime, jei gausime čekį“. Mokėti nebeprireikė.
Panašių istorijų keliautojams nutiko daugybė. Kai kurios verčia kvatotis, kitos – ne tokios linksmos. Pavyzdžiui, paskutinę kelionės dieną prieš išskrendant namo (Gambijoje keliautojai pardavė savo visureigius), dingo kelioniniai krepšiai – rankinis bagažas.
„Nors Gambija – saugi šalis ir žmonės ten tikrai geranoriški, kaip sakoma, ir tarp čigonų vagių pasitaiko“, - teigė A. Sutkus.
Manantys, kad Afrika – pigus žemynas – smarkiai klysta. Tiesa, kai kurios kainos kandžiojasi ne taip smarkiai kaip Europoje, nors vis dėlto turistui Vakarų Afrikoje tenka paišlaidauti.
Tik vietiniai moka pramisti iš menko savo atlyginimo. Pavyzdžiui, barmenas Gambijoje uždirba apie 1200 dalasių (maždaug 100 litų) per mėnesį, bet kainos parduotuvėse – europietiškos. Vietinių racionas menkas: jie patys augina daržoves, minta ryžiais, žuvimi. Tačiau atvykėliui tiek nepakanka.
Dyzelinas pigiausias Maroke – apie 2 litus, Mauritanijoje jau kainuoja apie pusketvirto lito, Gambijoje – apie 4 litus už litrą.
