Kodėl retą? Todėl, kad šio modelio kaina prasideda nuo 122 tūkstančių litų ir oficialūs gamintojų atstovai paprastai nerizikuoja ir neužsakinėja tokių brangių versijų neturėdami konkretaus pirkėjo depozito.
Tad ir bandytas „Countryman JCW“ į Lietuvą iš Švedijos buvo atvežtas tik kelioms dienoms.
Kadangi pats pernai lenktyniavau žurnalistų ralyje „Mini Countryman Cooper S“ (varomu 184 AG varikliu), tiesiog nekantravau išmėginti 34 AG galingesnės versijos su 218 AG motoru ir mechanine pavarų dėže.
Be to, visi keturi varomieji ratai ir dar nenutirpęs sniegas žadėjo puikias akimirkas prie vairo.
Juolab, kad „pikta“ šio modelio kėbulo apdaila tarsi savaime byloja - automobilyje tūno tikras žvėris.
Tačiau pasivažinėjus paaiškėjo, kad tas žvėris yra pernelyg mandagiai išdresiruotas.
Iš „John Cooper Works“ versijos tikrai norėtųsi daugiau emocijų, daugiau stogą raunančios energijos.
„Mini Countryman JCW“ yra tiesiog stangrus, gerai kelio besilaikantis, mažai posūkiuose svyruojantis ir tiksliai vairuotojo komandas vykdantis automobilis.
Tačiau tikrai galima pasigesti šiokio tokio maniakiškumo įspūdžio, kurį sukuria mažesnysis hečbekas „Mini John Cooper Works“ net su šiek tiek silpnesniu varikliu.
Mat nors teoriškai automobilis 100 km/val. greitį pasiekia per 7 sekundes (kas šiaip jau nėra blogas rezultatas), tačiau praktiškai išnaudoti variklio galią trukdo pavarų dėžės ypatumai.
Jos jungimo tikslumas, didelis ir labai nepatogus bumbulas, rodos, priešinasi vairuotojo norams važiuoti kuo dinamiškiau.
Be to, santykinai mažo darbo tūrio 1,6 litro „Mini“ varikliui su turbokompresoriumi trūksta didesnio sukimo momento veikiant žemais sūkiais.
Todėl norint staigiau pagreitėti, reikia žaibiškai jungti žemesnę pavarą ir pakelti variklio sūkius. O tam, kaip jau minėjau, priešinasi pavarų dėžė.
Todėl susidaro įspūdis, kad automatinė pavarų dėžė netgi būtų šiam modeliui geresnis pasirinkimas, nors taip teigdamas rizikuoju būti nesuprastas šios markės gerbėjų.
Tačiau pernai, žurnalistų ralio metu su automatiniu „Cooper S“ įveikęs daugiau nei tūkstantį kilometrų (tarp kurių ir Rygos „Bikernieki“ trasą), galiu taip teigti.
Kita vertus patys anglai su šiokia tokia ironija žiūri į pirmąjį istorijoje „Mini JCW“ su automatine dėže ir bando pasiteisinti, kad JAV ir Kinijoje tokie modeliai bus perkami.
Tai iš pažiūros gana agresyvus, išskirtinis, tačiau savo esybe – pernelyg rimtas ir mažai emocijų keliantis modelis.
Tie, kam teko važinėti pirmos kartos „Subaru Impreza WRX“, varomą panašaus pajėgumo variklio, manau, sutiks, kad japoniškas automobilis paliko ryškesnius prisiminimus.
Kita vertus, skirtingai nei japoniško automobilio, „Mini Countryman JCW“ išvaizda verčia praeivius atsisukti gatvėje.
Todėl kiekvienas juo važiuojantis gali pasidžiaugti gavęs dalelę aplinkinių dėmesio.
Ko gero, kiekvienas gatvėje, išvydęs šį juodą „Mini Countryman“ su raudonomis juostomis, neįprastai plėšriu buferiu, „piktu“ priekiu ir į galą platėjančiais slenksčiais, suvokia, kad tai nėra paprastas modelis.
Viduje taip pat sumontuota visa gausiausia „Mini“ siūloma įranga. Bene svarbiausiu jos akcentu tampa centrinėje konsolėje į milžinišką spidometrą integruota multimedijos sistema su garso, navigacijos ir kitomis funkcijomis.
Patogu, gražu estetiška.
Užrašai „John Cooper Works“ ant radiatoriaus grotelių, automobilio galo, slenksčių, vairo ir net stabdžių diskų niekam neturėti kelti klausimų, koks tai modelis.
Tačiau tai geriausiai suprantama turėtų būti apie pusantro šimto tūkstančių litų sumokėjusiam šio automobilio savininkui, juoba, kurie dalykai yra labiau butaforiniai, pavyzdžiui, plokščios odinės sėdynės be deramo šoninio palaikymo.
Vairuojančiam „Countryman John Cooper Works“ modelį svarbu gal ne tiek pati dinamika ar džiaugsmas prie vairo, bet žinojimas, kad tai - pats galingiausias, brangiausias ir didžiausias „Mini“.
Tiesiog, karalius tarp visų „Mini“.
