Svajoti apie pirmąją vietą buvo per drąsu, nors abu paslapčia tikėjosi prizinės. Bet ir iki jos galėjo atrodyti taip toli kaip iki kosmoso, rašo „Lietuvos rytas“.
Ypač turint galvoje, kad vienas jų šiemet net nesirengė dalyvauti didžiausiu pasaulyje bekelininkų nuotykiu vadinamose varžybose prie didžiausio Europos ežero Ladogos.
Pasikeitė planai
33 metų vilnietis D. Krasauskas į „Ladoga Trophy“ išsirengė vos per tris dienas, tapdamas 36-erių tauragiškio M. Lelio porininku „ATV-Open“ keturračių klasėje.
Ladogos ežero Rusijoje apylinkėse pilna sunkiai išvažiuojamų vietų – pelkių, stačių uolėtų šlaitų, seniai tvarkytų miškų, į kurias kasmet atvyksta purvo ir nuotykių ieškotojai. Keturratininkams ten pernelyg pavojinga važiuoti po vieną, todėl jų varžybose „Ladoga Trophy“ rengėjai leidžia startuoti tik poromis.
Daugiau kaip pusmetį šiam iššūkiui rengęsis M. Lelys planavo dalyvauti su kitu porininku, bet dėl rimtų bėdų šeimoje šiam teko keisti planus, ir D. Krasauskas akimirksniu įšoko į jau nuvažiuojantį traukinį.
Bet netikėtai porininkais tapę lietuviai iš Rusijos grįžo tapę nugalėtojais.
Finišavo sudaužytais ratais
Varžybų rengėjai ne veltui pagyrūniškai švaistosi šūkiu, kad šios varžybos – pasaulyje didžiausias bekelininkų nuotykis. Nes nuotykių ir sunkumų ten tikrai netrūksta. Vos kelių kilometrų pelkėtame specialiame ruože gali užtrukti pusę paros, o lenktynės gali baigtis vos prasidėjusios. „Yamaha Grizzly“ keturračiai, kuriais „Ladoga Trophy“ važiavo lietuviai, klimpo ir springo sudėtingose Ladogos ežero apylinkių bekelėse, bet yrėsi pirmyn.
Net tada, kai priešpaskutiniame etape ir D. Krasauskui, ir M. Leliui teko važiuoti nuleistomis padangomis. Tas etapas į lyderių gretą jau pirmąją dieną stojusiems lietuviams buvo sunkiausias ir fiziškai, ir psichologiškai.
Startavę vienos dienos rytą, iš šio ruožo jie išsikapstė tik kitą dieną jau išaušus.
„Tame etape teko važiuoti du tokius ruožus – 50 ir 80 kilometrų.
Jau pirmajame jų išgirdau, kad mano keturratyje kažkas barška.
Pasirodo, dar pradžioje sudaužiau galinį ratą. Po kiek laiko padangą nuleido ir Mindaugui. Bet nieko nepadarysi, teko važiuoti toliau, nors keturratis ir kraipėsi į šalis, o vairuoti teko itin įsitempus“, – pasakojo D. Krasauskas.
Bėdos nesibaigė ir pasiekus spec. ruožo finišą, nes prie antrojo ruožo starto pakaitinių ratų nebuvo, nors lietuviai ir sutarė, kad ten galės juos pasikeisti.
„Kaip finišavome sudaužytais ratais, taip ir startavome tais pačiais – neturėjome kur dėtis.
Tokiais važiavome dar 40 kilometrų iki techninės priežiūros zonos, kur varžybas jau baigę rusai paskolino savus. Kai kažkur pelkynuose stovi sulaužytas ir galvoji, kaip išsikapstyti, supranti, kad bekelės varžybose ne visada svarbiausia kova su priešininku. Daug sunkesnė psichologinė kova su savimi: varžovai lekia pro šalį, o tu nieko negali padaryti“, – tvirtino D. Krasauskas.
Nepaisant nesėkmių, ilgiausią ir sudėtingiausią „Ladoga Trophy“ ruožą lietuviams vis tiek pavyko įveikti pirmiems ir kone užsitikrinti nugalėtojų titulą, nors šio ruožo nebaigė ar iš viso juo nevažiavo dauguma keturratininkų.
„Rusai iš pradžių iš mūsų juokėsi ir sakė, kad kelyje užtruksime tris paras, bet paskui nutilo, – juokėsi M. Lelys. – Savo interneto forumuose iš pradžių mus vadino užsieniečiais, o paskui jau ėmė vadinti draugais.“
Skaniausias vanduo pasaulyje
D. Krasauskas ir M. Lelys iki tol keturračių varžybose buvo tik varžovai. Tačiau „Ladoga Trophy“ porininkais tapę lietuviai akimirksniu rado bendrą kalbą.
Jų priešininkai netgi stebėjosi, kad Dariui ir Mindaugui užtenka delninės navigacijos, nes patys buvo apsiginklavę ir kariniais kompiuteriais, ir kitokia išmaniąja įranga. O dar labiau stebėjosi tuo, kad debiutantai varžybose dalyvavo neturėdami šalmų su ausinėmis ir mikrofonais: „Tai kaip jūs susišnekate?“
„Kai turi pakankamai varžybų patirties ir supranti partnerį, žodžių nereikia, – įsitikinęs D. Krasauskas. – Jei norėdavome ką pasakyti, tai darydavome gestais ar švilpimu. Bet kalbėdavome mažai.“
Bičiuliams pasakodamas apie „Ladoga Trophy“ Darius aiškina, kad skanesnio vandens kaip prie Ladogos jis nėra gėręs.
„Priešpaskutinę dieną ilgajame ruože per beveik parą važiavimo sukirtome tik po gabalėlį dešros, porą riekių duonos ir atsigėrėme vandens. Kai Mindaugas dvilitrinį butelį vandens išsitraukė viduryje pelkių, gėrėme jį net springdami“, – prisiminė D. Krasauskas.
Į „Ladoga Trophy“ varžybas netikėtai kaip porininkai išvykę ir nugalėtojais tapę lietuviai šypsosi: laimėti nesunku, kai šalia – patikimas partneris.
„Dviese visada lengviau, nes jei įstrigai ar apvirtai, kitas tau padeda. Bet svarbiausia – mokėti pasirinkti porininką“, – teigė D. Krasauskas.
Paplūdimio visiškai neliko
Didžiausios Rytų Europoje bekelės varžybos „Ladoga Trophy“ šiemet vyko 17 kartą. Kartkartėmis keičiama judėjimo kryptis. Kaip juokauja jų rengėjai, todėl, kad dalyviams nesusisuktų galva. Šiemet 1200 km Ladogos ežero apylinkių bekelėmis teko važiuoti palei laikrodžio rodyklę.
Vienas laukiamiausių „Ladoga Trophy“ varžybų etapų – paplūdimio ir kopų lenktynės. Tačiau šiemet vyko tik pastarosios, nes Ladogos ežeras pasiglemžė visą paplūdimį.
„Ladoga Trophy“ komisaru šiemet dirbo ir lietuvis A. Sutkus.
