Grupės vadovas ir žygio iniciatorius - buvęs Vilniaus meras, verslininkas Vilius Navickas. Keturiais motociklais ir dviem automobiliais važiuojantys keliautojai per pirmąją dieną nuvažiavo iki Rusijos ir po nuotykių beieškant nakvynės ruošiasi važiuoti toliau.
Kaip sekėsi pirmoji kelionės diena lrytas.lt pasakojo žygio dalyvis Saulius Paukštys:
„Štai ir startavom. Pažymėdami lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio aštuoniasdešimtmetį – startavom. Šiandien išvažiavom į didžiausią kelionę, kokią tik esu girdėjęs – Vilnius-Bankokas. Keliausime ne lėktuvais. Keliaujame motociklais ir automobiliais.
Pervažiuosime Latviją, Rusiją, Kazachstaną, visą didžiąją Kiniją, Laosą ir galiausiai pasieksime Tailandą. Viso nulėksime, nudrebėsime, nusikratysime, įveiksime beveik šešiolika tūkstančių kilometrų. O pagal planą – keliausime lygiai du mėnesius.
Taigi, šiandien (rugsėjo 10 d.) startavome. Apie dešimtą valandą visa ekspedicija (na, beveik visa) susirinkome kolonėleje prie Santariškių žiedo. Suvažiavome visi, mus atlydėjo šeimyniškiai, draugai ir giminės.
Besidaužančioje degalinėje (čia išsijuosę pusnuogiai statybininkai pneumatiniais kūjais griovė plovyklos pamatus) perrėkdami vienas kita atsisveikinom, atsibučiavom, nusifotografavom ir nusifilmavom visi kartu ir visaip kitaip.
Atsisveikinom kaip niekad jausmingai - išvykstame dviem mėnesiams į nežinią. Gal ne visai kaip legendiniai lakūnai, bet nerimo, rizikos, nežinios ir įtampos mūsų žygis tikrai turės. Visa tai mūsų atsisveikinimui besidaužančioje kolonėlėje suteikė tokių groteskiškų atspalvių.
Truputėli susigraudinę startavome dešimtą ryto.
Lietuvos keliai žinomi ir daug kartų išbandyti. Utenoje pirmą kartą stabtelėjome ir prie mūsų prisijungė netoliese gyvenantis Sigitas su savo geltonu motociklu. Čia kolonėlėje išgėrėm kavos. Vilius aptiko, kad jo navigacija neveikia. Pirmas nuotykis. Nutrūkęs kažkoks laidas, bet jis negailestingai sutaisomas per kelias minutes ir keliaujam toliau.
Prieš pat Latvijos sieną mūsų motociklininkų kolona lenkė mūsų automobilius. Andrėjus atidarė langą, kad galėčiau geriau nufilmuoti juos lekiančius pro šalį – langas atsidarė ir trispalvė vėliavėlė bac ir išlėkė pavėjui.
Ak, galvojom, kaip mes taip neapsižiūrėjome. Ir staiga privažiavo prie mūsų Balys ant savo „Hondos“, atsistojo ir pamojavo mūsų pamesta vėliavėle. Pasirodo jis grįžo, surado ją ir atvežė mums.
Tokia gera pradžia su romantiškais-simboliškais nuotykiais.
Prieš mūsų akis - Latvija. Peizažas gal ir panašus, bet keliai žymiai prastesni. Valiaus navigacija vedė mus visiškais šunkeliais ir žvyrkeliais. Vienoje vietoje net išlėkėm į priešpriešinį eismo srautą. Gerai, kad greit sureagavom ir nieko neatsitiko.
Navigacija vedė mus per apleistus ir nugyventus Latvijos kaimelius, miestelius ir plynlaukius, kol privažiavom Rezernės miestelį, lyg užkonservuotą tarybinių laikų skardinėje – su savo triaukščių ir penkiaaukščių plotais, kažkokiais pramoniniais pastatais, truputėlį apleistais, truputėlį apgriuvusiais.
Pravažiavom pro išrikiuotus suoliukus miesto parke, nusėstus Rezeknės senukų. Mūsų spalvingai motociklų ir automobilių kolonai važiuojant pro juos senukai kaip vienas pasuko galvas į mus, bet greit nusisuko. Ką jie pagalvojo - Rezeknės miestelio paslaptis.
Toliau mūsų kelias vedė link Rusijos. Bendrakeleiviai pasakojo visokias istorijas apie siautėjančius rusų muitininkus ir autoinspektorius. Todėl privažiavus pasienio praleidimo punktą Burački buvo kiek nejauku. Bet gal pamaina pasitaikė gera, gal mes spinduliavom išskirtinę energiją – rusiškos muitinės barjerus Burački punkte įveikėm be didelių problemų ir gana greitai, per kokį pusvalandį.
Tiesa, Sigitas turėjo padovanoti muitininkui mūsų suvenyrinius marškinėlius, aš turėjau sušerti priklydusiam muitinės šuniui kokias keturias barankas. Dar mane aprėkė kažkoks pareigūnas, kai fotografavau mūsų koloną, sustojusią muitinės zonoje „Gaspada“.
Muitininkas sakė: „Ponai, čia negalima fotografuoti ir greit visus savo aparatus prašom išjungti.“ Taip ir padariau, bet spėjau dar šiek tiek pafotografuoti.
Kaip sakiau, laimingai įlėkėm į Rusiją. Čia mus pasitiko geras kelias ir nykus Pskovo srities šalikelių peizažas su pelkėmis ir apleistais namais, trobelėmis ir pramoniniais pastatais visu kelio perimetru.
Mūsų motociklininkai turbūt pavargo, vairuoti pradėjo nervingiau ir mes sustingę stebėjom Balio ir Sigito viražus tarp lenkiamų automobilių. Viskas, pasirodo, nebuvo taip baisu kaip atrodė ir mes sustojome pirmoje sutiktoje „Statoil“ degalinėje. Asortimentas toks pat kaip ir pas mus – suvalgiau bandelę su dešrele, tik alaus nebuvo. Gėrėm su Františeku kokakolą.
Atėjo popietė ir po truputėlį pradėjo temti. Vilius pasiryžo pavažiuoti iki miesto pavadinto Didieji Lukai (Velikije Luki). Sakiau Andrėjui – turbūt tas miestas verčiamas kaip Didieji Svogūnai? Andrėjus sakė, kad kažkaip kitaip. Žodžiu, jau temstant privažiavom Didžiuosius Lukus. Tai toks nykus medinių trobelių, kaip mūsų „šanchajus“, ir tarybinius laikus menančių blokinių daugiabučių miestas.
Čia jau pradėjome ieškoti kur apsistoti, bet tarp tų trobelių rasdavom tik mažus viešbutėlius, kurie, keista, visi buvo užpildyti. Tai turbūt galėtų būti dienos mįslė – kas gi gyvena nykaus Didžiųjų Lukų miesto viešbučiuose?
Į vieną viešbutėlį mus net palydėjo malonūs rusai su naujutėlaičiu „Audi TT“, ir labai nusiminė kai ten neradom vietos. Bet jie pasakė, kur yra didesnis viešbutis. Radom jį ir apsigyvenome. Keistokas ir brangokas tas viešbutis „Jubileny“. Bet jau tamsu.
Pasirodo šiandien Sigito gimtadienis, tai pora valandėlių pasėdėjom, pašnekėjom ir nuėjome miegoti. Nes ryt turim nuvažiuoti septynis šimtus kilometrų, o Rusija – pilna paslapčių. Taigi ryt anksti ryte keliaujam toliau.“
