Apie rusiškas vairavimo manieras, maistą ir keliautojams mojuojančius pliušinius zuikius lrytas.lt pasakojo žygio dalyvis Saulius Paukštys:
„Nors žymusis Didžiųjų Lukų miesto viešbutis „Jubilejny“ ir suklypęs, miegojome gerai. Susiruošėme, susirinkome daiktus ir kretančiu liftu nusileidome pusryčiauti. Pusryčiai banketinėje salėje. Imituojant švedišką stalą prie praėjimo išdėliotos lėkštės su servelatu, sūriu, virtais kiaušiniais, sūreliais, keksiukais ir supjaustytu batonu.
Šalia - puodas su kava. Paėmiau visą lėkštę servelato ir sudėliojau kalną sumuštinių kelionei.
Po truputį susirinkome Lenino aikštėje priešais viešbutį. Visos musų mašinos čia, motociklininkai mankštinosi, rengėsi kepures ir šalmus. Ir staiga paaiškėjo, kad neužsiveda Valiaus mašina. Kaip anekdote visi skuba patarti. „Išimk raktą ir vėl įdėk“, – sakė Balys. „Atjunk signalizaciją“, - patarė Franekas.
Motociklininkai taip pat susigrūdo prie vargšės „tojotos“. Pasiraitojęs rankoves Franekas viską sutaisė ir „Toyota“ burzgė. Šokom ir išvažiavom iš niūriųjų Didžiųjų Lukų miesto.
Šiandien (rugsėjo 11 d.) didelių kelionių diena, nes gavome žinią, kad reiktų prie Kinijos sienos būti keliom dienom anksčiau, nes prasidės kažkokia kiniška šventė ir galime įkliūti į spūstis.
Taigi Vilius sako, kad šiandien visą dieną važiuosime su trumpais tualeto-kavos sustojimais. 9 val. 30 min. išvažiavome. Peizažas monotoniškas ir nykus – abipus kelio pelkės ir krūmynai. Ir tirštas rūkas. Važiuojam kaip siaubo filme – trūksta tik Baskervilių šuns kauksmo.
Bet įsidienoja, ir kai įvažiuojame į Tverės apskritį, rūkas po truputį išsisklaido. Bet peizažas lieka toks pats. Lekiam per remontuojamą kelią - išraustas asfaltas, daug kelininkų mašinų, bet kaip matėm kelininkai daugiausia azijietiškų veido bruožų.
Vienoje vietoje matėme, kaip vienas kelininkas darbiniu kombinezonu vijosi kitą kelininką ir vydamasis mėtė į jį akmenimis. Tas vaizdas pagyvino mūsų monotoniją braunantis tarp vilkikų per tas pelkes.
Tarp krūmynų kas kokį kilometrą dar sutikdavom žmonių, kurie pakeleiviams siūlė grybų, obuolių ir daugybę kailių. Kailiai buvo demonstruojami įvairiai - iškabinėti ant pagaliukų, pakelės ženklų ir visokių ramstelių. Tarp kailių matėm ir meškos, lūšies ir kiškių iškamšas. Bet nesustojome per tą skubėjimą, tai neaišku ar tos iškamšos taip pat buvo parduodamos.
Bet po truputėli vis artėjome prie Maskvos. Kelias buvo tai geras, tai vėl remontuojamas. Kelis kartus sustojome benzino įsipilti ir kavos išgerti – čia ir „Statoil“, ir „Lukoil“ yra, tai neaiškumų nebuvo. Tik visi labai norėjo normaliau pavalgyti, jei taip galima pasakyti, nes degalinių maistas jau seniai visiems stovėjo skersai gerklės.
Likus 120 kilometrų iki Maskvos sustojome pakelės kavinėje „Omega“ ir pakliuvom į kompleksinių pietų žabangas. Trys pietų variantai buvo išbandyti. Skonis priminė vaikystę – mokyklos pietus, iškišamus per langelį sienoje. Kiek jie tada kainavo, nepamenu, bet „Omegos“ kompleksai mums atsiėjo du šimtus rublių.
Taip po truputį skaidydami pietus artėjom prie Maskvos ir tiesiog panirom į mašinų ir sunkvežimių spūstis. Net mūsų motociklininkai vos vos spraudėsi pirmyn tarp susigrūdusių mašinų. Vilkikų vairuotojai, su kuriais vis pasikalbėdavom per raciją, gąsdino mus kelių-keliolikos valandų spūstimis Maskvoje, bet kažkaip judėjom ir išjudėjom per Maskvą per gerą valandą.
Dar apsidairėm po baisios architektūros statinių samplaikas, parduotuvių kompleksus, kurie slinko pro šalį, apžiūrėjom ir Maskvos išorinės reklamos perlus.
Pajudėjom į Vladimiro miesto pusę. Dėl kažkokios avarijos vėl pakliuvom į spūstį ir galėjom stebėti vietinių vairuotojų atrakcijas – jie dviem eilėm lėkė šalikelės žvyru ir juodžemiu. Kaip ralyje lenkė vienas kitą ir šalikelės stulpus, kartais išlėkdavo į priešpriešinį eismą ir baisiai signalizavo. Laikas mums neprailgo.
Prieš Vladimiro miestą suradome itin siurrealistinį bevardį kaimą šalia kelio. Prie kiekvieno namo maždaug kilometro ilgio atkarpoje keliolika aukštų vienas ant kito kabėjo, stovėjo, gulėjo pliušiniai žaislai.
Kiškiai, įvairių spalvų ir dydžių arkliai, žirafos ir krokodilai – žaislų buvo begalės ir vaizdas buvo neapsakomai keistas ir netikėtas. Pro šalį lėkė vilkikai, sunkvežimiai, aplankstyti „žiguliukai“, o žaisliniai kiškiai jiems mojavo. Salvadoro Dali vertas peizažas.
Sutemus privažiavom Vladimiro miestą. Prietemoje jis pasirodė visai gražus – tikrai gražesnis už tą svogūnų miestą kur nakvojom vakar. Apsistojom viešbutyje, kurio kainoraštis prie portje buvo išdėliotas valandomis. Šiaip ar taip viešbutis meilesnis ir pigesnis, o tai jau ir gerai.
Išgėrėm alaus ir nuėjome miegoti, nes ryt kelsimės aštuntą valandą ir lėksime iki Kazanės – apie šešis šimtus kilometrų.“
