Antrąją dieną keliautojus stebino gausybė pliušinių meškiukų, bet dabar jie gali sutikti ir tikrų meškų. Trečiosios kelionės dienos įspūdžius lrytas.lt pasakojo Saulius Paukštys:
„Atsibudom ryte. Vladimiras. Viešbutis „Gladiator“. Einame praustis – nėra vandens. Jokio. Kaip Ilfo ir Petrivo istorijoje bėgam pas administratorę ir rėkiam: „nėra vandens“. Ji tingiai išsirango iš už savo stalo ir sako: „Na, jei negalit be to apsieiti, aš jus nuvesiu į pirtį, kur yra vandens. Eikit paskui mane.“ Kažkokiais koridoriais, architektūrinėmis fantazijomis nuėjome paskui madam.
Pirtyje paišinas žmogus, tabaluojantis ant kaklo kabančia lentele „Dmitriji“, sako, kad mes nekankintume jo. Vėliau tas vyras peržvelgė savo ūkio vamzdžius ir liepė mums eiti į savo numerius – vanduo bus. Vanduo tikrai atsirado ir mes įgavom energijos naujiems žygiams.
Be jokios įtampos išvažiavom iš Vladimiro ir šovėm tiesiai Kazanės kryptimi. Kazanė – šios dienos mūsų kelionės tikslas, iki jos beveik septyni šimtai kilometrų.
Anot Franeko draugo, nuo Vladimiro jau galime sutikti ir meškų. Išties iki šiol vyravusį pelkių ir jų giminių peizažą keitė tikri miškai – tankūs, dideli, o nuo kalvos matėm, kad jie ir plačiai išsidėstę. Turbūt ten yra meškų.
Bet didesnis mūsų priešas - visokie sugriuvę automobiliai ir vilkikų sankaupos. Susidūrę su šiais fenomenais turime stovėti ar slinkti vėžlio žingsniu. Pro gražius pušynus ir beržynus įslenkame į Čiuvašijos respubliką. Taip skelbia didžiulis architektūrinis ženklas.
Čiuvašijoje viskas kitaip. Merginos kitaip atrodo. Ir kitokius daiktus pardavinėja šalikelėje. Čia pardavinėja audinius. Skaros ir apklotai, aišku, rankų darbo, bet nelabai gražūs ir nelabai geros kokybės. Taip sakant, mėgėjui.
Negaištam ir lekiam pro šalį. Staiga iššoka autoinspektorius ir sako kad mes per greit važiavom. Pasikviečia Andrejų pasižiūrėti „videofiksacijos“. Mes su Franeku jau kuriam planus kaip mum susipažinti su simpatiškom policininkėm, kai grįžta Andrėjus. „Na kaip?“ - klausiam. „Dvidešimt dolerių“, - tyliai atsakė Andrejus ir nusuko akis. Važiuojam toliau.
Po truputį keičiasi ir landšaftas. Kalvelės ir vandenys tikrai atrodo gražiai, bet mes skubam ir lekiam pirmyn. Kažkuriuo metu užsnūstu, bet prabudęs paklausiau Andrėjaus ar ko nepraleidau. Ne – sakė Andrėjus. Nieko įdomaus.
Maždaug 250 kilometrų iki Kazanės privažiavom pakelės kaimą Anatoljevką. Čia visi žmonės prekiauja obuoliais. Užvakar buvo kailiai, vakar – žaislai. Šiandien – obuoliai. Vėl matėm, kad kaimo temos laikosi visi. Jei kailiai – tai kailiais prekiauja visas kaimas. Jei kažkas kito – vėlgi tuo užsiima visas kaimas. Taigi, čia – obuoliai.
Čia matėm ir specialiai sukurtų demonstravimo įrengimų bei prekybos statinių iš neįprastų medžiagų – kartono, plėvelės ir įvairaus dydžio lentelių ir pagaliukų. Vaizdas įspūdingas. Bobulytė, kuri prekiavo obuoliais, truputėli padirbo gide – aprodė savo ūkį ir namus, papasakojo apie kaimo istoriją ir visokiais būdais dalyvavo pokalbyje.
Bet mes tik atsipūtėm. Motociklininkai nuvinguriavo pirmyn, o mes jiems iš paskos, lenkdami vilkikus ir neaiškios kilmes važiuokles. Mes nematėm, bet mums pasakojo, kad tame kamštyje Viliui baigėsi degalai.
Laimė, pavyko sustabdyti kažkokią mašiną, kurios vairuotojas, matyt užburtas BMW motociklo didingumo, įpylė porą litrų savo atsargų ir padėjo išspręsti šią krizę, labiau panašią į nuotykį.
Tartastano respublikos sostinė Kazanė atsivėrė mums visame gražume. Gražūs namai, tvarka ir gražios Kremliaus rekonstrukcijos – gražu pažiūrėti.
Taigi, pirmyn. Jau tamsoj pervažiavom visą miestą, suradom viešbutį. Bet pasirodė, kad mus persekioja vandens prakeiksmas – mūsų surastam viešbutyje apskritai nebuvo vandens. Bet, laimė, suradome viešbutį su vandeniu ir čia apsistojom.
Puikus Kazanės Kremlius mums kaip ant delno. Gražu. Ir viskas pavyzdingai tvarkinga, nors viešbučio mergaitė primygtinai prašė, kad pinigus ir dokumentus laikytume prie savęs. Gal čia tik gąsdinimai.
Ryt truputėlį ilgiau pamiegosim ir išvažiuosim iš Kazanės dešimtą.
