Per savaitgalį keliautojai neturėjo galimybės prisijungti prie interneto, todėl tik dabar portalą lrytas.lt pasiekė grupės metraštininko Sauliaus Paukščio pasakojimas apie ketvirtąją žygio dieną.
„Kadangi šiandien (rugsėjo 13 d.) reikia atsidurti Ufoje, matyt ši diena bus keliavimo, o ne nuotykių diena. Gražiajame Kazanės viešbutyje „Kristal“ puikiai išsimiegojom ir išbėgom papusryčiauti į kebabinę kitoj pusėj gatvės, nes „Kristal“ pusryčiai kainavo tris šimtus rublių.
Kadangi buvo rytas, totorius dar nebuvo iškepęs mėsos, tai valgėm turbūt vakarykščius pyragėlius su jautiena – bent tai buvo parašyta. Ir nieko mums neatsitiko.
Aikštelė, kur mūsų automobiliai, čia pat. Vilius visus skubina ir už kokio pusvalandžio mūsų būrys jau ten. Sargas su policininku jaučia pareigą papasakoti apie Kazanę, Balys tepa savo „Afrikos“ grandinę, kiti kraunasi daiktus.
Galiausiai išvažiuojam – puikus kadras iš kitos gatvės pusės – mūsų motociklai prabirbia pro šalį ir įsuka į miesto labirintus. Andrėjus sustoja manęs paimti ir mes atsiliekam. Nieko baisaus, nes turim raciją ir greit išsiaiškinam kur kas.
Važiuojam aplink Kazanės Kremlių. Tikrai gražu – ant kalvos didžiulė tvirtovė-miestas, apjuostas aukšta plytų tvora, matosi auksiniai bažnyčių ir rūmų kupolai. Viskas sutvarkyta lyg paveikslėlyje. Kazanė graži.
Bet mes čia nestojam ir lekiam toliau, nes mūsų registracija Rusijoje galioja septynias dienas. Mums reikia spėti perlėkti visą Rusiją iki Kazachstano, o dar per tūkstantį kilometrų liko.
Per begalines sankryžas ir spūstis išsiveržiam iš miesto ir sukam link Ufos. Kaip ir sakiau, lekiam ir lekiam keliu, laviruodami tarp vilkikų ir „ladų“, nors kartais sutinkam ir kokį „mersedesą“ ar „leksusą“.
Kažkaip prisiminė pasakojimai apie katastrofiškus kelius Rusijoje, bet va jau pralėkėm 2 tūkst. kilometrų ir nieko tragiško dar nematėm. Keliai tokie kaip pas mus. Kaip ir pas mus, kelius remontuoja, tada susidaro spūstys, bet daugiausia stovėjom kokį pusvalandį – tai turbūt nelabai baisu.
Galybė vilkikų, galybė pakelės užeigėlių , o populiariausia pakelės infrastruktūra – padangų montavimo dirbtuvės – įvairaus dydžio ir plauko, taip sakant.
Plaukiam tolyn. Atsirado net autostrada. Andrėjus neišlaikė, aplenkė Valių bei motociklininkus ir nurūko pirmyn. „Paskutiniam važiuoti jau nusibodo, - sakė Andrėjus. - Vykis ir vykis kitus, ieškok jei kas kur pradingsta“. Žodžiu, nulėkėm pirmyn.
Po kokios valandos lėkimo sustojom kažkokioje aikštelėje – sakėm, palauksim kitų. Iš faneros sukaltoj būdoj aikštelės vidury, pasirodo, yra kavinė ir dirbtuvės „Automir“ – „auto pasaulis“. Kaip įprasta, aplink daug keisčiausių nuorodų ir reklaminių piešinių.
Ant stulpo pririštas durų fragmentas, ant kurio smala užrašyta „tualet“, ant kavinės sienos vinimi prikalta ceratinė staltiesė su pareiškimu „u nas svežyje pelmeni“ („pas mus švieži koldūnai“) – tokių stebuklų čia ant kiekvieno kampo. Renkam juos ir gal paskirsim atskirą skyrių šiam Rusijos reklamos fenomenui.
Kavinės interjeras taip pat savotiškas – prie durų surūdijusi kriauklė, nes reikia plauti rankas, viduj lentelėm, faneros ir celofano gabaliukais dekoruotos sienos ir baras su mažu langeliu. Pardavėja pradėjo rėkti, kad reikia leidimo filmuoti. „Turim leidimą“, - sako Andrėjus ir tiek tereikia.
Sulaukėm motociklininkų. Jie nulėkė pamojavę mums, mes nulėkėm iš paskos. Vėl kelias, vėl vilkikų eilės, vėl pašėlę vietiniai, lekiantys prieš eismą ir šalikelėmis bei lendantys prieš nosį.
Pervažiavom upę Jauzą, prisiminėm magnetofoną iš mokyklos laikų „Jauza“ – matyt šiuose kraštuose juos gamino. Ir miškai aplink. Vėliau – upė Volga. Kaip jūra – kitas krantas toli toli. Čia prisiminėm Čepajevą, kažkur šiose apylinkėse nuskendusį.
Vėl keliai, vėl miškai, laukai, o už kelių valandų dar viena milžiniška upė Kama. Laivai, įlankos - tikrai gražu. Atkreipėm dėmesį, kad visi sutikti sunkvežimiai yra „kamazai“ – juk čia juos ir gamina. Neužilgo ir privažiavom „kamazų“ gimtinę Naberežnyje Čelny miestą. Į muziejus eiti neplanavom, tai nesustodami ir nulėkėm toliau.
Išvažiavom iš Tatarstano ir dabar jau Baškirija. Aplink abipus kelio - naftos bokšteliai ir dirbami laukai. Pradžioj pasirodė, kad išdegusios pievos, bet vėliau supratom, kad išarti laukai. Dirvožemis juodas juodas kaip smala, tokio juodo nesu niekur kitur matęs.
Baškirijos krikštas – iš už posūkio iššokęs policininkas stabdo mus, Valių ir Andrėjų. Valių paleidžia, o Andrėjų nusiveda. Bet neilgam. Andrėjus pasakoja, kad baškirų policininkui užteko dešimt doleriu. Kuo toliau nuo Maskvos, tuo mažesnės kainos.
Stabtelėjom kažkokiam kaimelyje. Čia baškirė, vardu Larisa pardavinėja arbūzus ir medų. Merginos užsimanė arbūzų, o mes apėjom aikštelę.
Kol pirkom arbūzus – švietė saulė, pradėjom važiuoti – prasidėjo lietutis. Mūsų motociklininkai sukiodamiesi tarp vilkikų nutolo, o mes dulkiant lietui privažiavom Ufą.
Prasibrovėm per miestą ir pasukom Čeliabinsko link. Pradėjo temti. Pasirodo, čia trim valandom daugiau nei Lietuvoj. „Pažiūrėjau, kad dar penkios, gal dar reiktų pavažiuoti“, - vėliau sakė Vilius. O jau buvo aštuonios. Balys nulėkė į priekį ir surado viešbutėlį Baškirų kaime.
Nusukom ir molinu išvažinėtu keliuku privažiavom baškirų kaimą. Mūsų viešbutis buvo vienoje iš sodybų, aptvertoje šiferine keturių metrų tvora. Viduje darželis, gėlynai, dekoruoti dažytomis padangomis, ir molina aikštelė mašinoms. Jauna gražuolė baškirė Rozalija parodė mūsų kambarius, paprašė kad neitume į vidų su batais ir pakvietė vakarienės.
Dar pavakarojom kieme, Balys susipyko su Rozalija dėl kainos, bet paskui išsiaiškino ir susitaikė. Prieš akis vis stovėjo ir beveik susisapnavo viešbučio skelbimas: „Jei kokie neaiškumai – skambinkite arba belskite į antrą langą šeimininkų name“. Viskas buvo aišku, tai nuėjom miegoti.“
