Portale lrytas.lt - grupės metraštininko Sauliaus Paukščio pasakojimas apie penktąją žygio dieną.
"Pagal visus požymius šią dieną (rugsėjo 14-ąją) turime įveikti Rusijos platybes. Dar papusryčiaujame – Rozalija su mama pateikia mums truputėlį atšalusį omletą su dešrelėmis ir arbūzą. Gražus oras.
Išlinguojame iš Baškiriškos Jasnaja Poliana devintą ryto, įsukame į trasą ir suynkvežimių srautas nuneša mus tolyn. Patenkame į rūko juostą. Kelias tai kyla, tai leidžiasi, įkalnės ir nusileidimai vis ilgesni ir statesni. Prasideda Uralas.
Beveik kiekvienam kelio pakilimo taške – sunkvežimių aikštelė ir turgus. Begalinės eilės būdelių, keistokos konstrukcijos kioskelių ir stalelių palei kelio kraštą.
Motociklininkai vėl nulėkė į priekį, tad mes rėkiame per raciją Valiui, kad kokiame turguje sustotu. Įsukame į laisvą tarpą tarp sunkvežimių ir išsižioję tiesiog negalime atsitokėti. Fanerinės ir skardinės būdelės tęsiasi kokį kilometrą skęsdamos dulkėse.
Anksčiau mes sutikome pakelės prekeivių, parduodančių tai obuolius, tai kailius, o čia radome tokius pirmykščius „gariūnus“, aišku, išmargintus vietiniais motyvais ir pilnus keisčiausių daiktų.
Turgaus pažiba – naminės aparatai. Jų pilna – įvairaus dydžio, su spaudimo matuokliais su įvairiomis rankenėlėmis ir vamzdeliais – ne kažkokio auksarankio suvirintais, bet gamykliniais – „Bytovoj distiliator“ užrašyta ant kartoninės dėžės. Priklausomai nuo pajėgumo toks stebuklas kainuoja nuo dviejų iki penkių tūkstančių rublių.
Na ir visokiausių kitokių daiktų tose skardinėse būdelėse priversta iki lubų. Radome peilių būdelę, radom barsuko, vilko, meškos ir dar kažkokių taukų ir tepalų būdelę. Net ir laikrodžių būdelė buvo.
Sužinome, kad čia jau ne Baškirija, o Čeliabinsko sritis – čia žmonės savo rajono patriotai – būtinai pabrėžia, koks čia rajonas ar sritis. Jie sako – čia ne Baškiriški suvenyrai, čia mūsiškiai rusiški - Čeliabinsko sritis. Prekeiviai noriai fotografuojasi ir pasakoja savo nutikimus – susipažinome su Anatolijumi, dar atsirado kitas, vardu Serioga, dar Irina ir Tatjana.
Pilni vaizdų ir istorijų sėdame į mašinas ir važiuojame toliau. Pakelės dulkinos ir šiukšlinos. Kartkartėm šmėkšteli gluminančios ir turiniu, ir vaizdu pakelės reklamos bei įvairūs skelbimai. Pralekia didelis mėlynas skydas: „Vairuotojau, šioje atkarpoje yra psichinių ligonių internatas“. Iš netikėtumo net įšsižiojame ir nenufotografavome to skydo.
Prasideda Uralas. Pravažiuojame obeliską su užrašu „Azija“, matyt, jau išvažiavom iš Europos.
Kelias tai aukštyn, tai žemyn. „Praverj tarmaza“ (Patikrink stabdžius), - sako skelbimas. Nuokalnės ir pakilimai tęsiasi po keliolika kilometrų, pūkščia ir dejuoja daugybė sunkvežimių, kai kurie leidžia dūmų debesis. Šiaip ne taip braunamės pro juos.
Po kelių valandų pavijome motociklininkus.
Pietūs prabangioje šalikelės kavinėje su piktu apsauginiu ir pilnoje keisčiausių skelbimų. „Fotografirovat nelzia“ (fotografuoti draudžiama) sako apsauginis, traukdamas rankas iš kišenių.
Ir barščių negalima nufotografuoti ? – klausiu.
Negalima, - sako apsauginis, jau eidamas link manęs ir aš nesipriešindamas išjungiu aparatus, bet kelis skelbimus spėju įamžinti: vienas skelbia, kad kriauklėje negalima valytis dantų , o kitas poezijos posmais sako, kad reikia nuleisti vandenį tualete.
Palikome už nugaros Čeliabinską – prisiminėme „Naša raša“ herojus – rūsčiuosius Čeliabinsko gyventojus. Nebandėme tų herojų ieškoti dulkėtose Čeliabinsko gatvėse ir nulėkėme Kazachstano pusėn. Kazachstanas jau čia pat – liko keliasdešimt kilometrų.
Taigi, jau pravažiavome visą Rusiją. Išsklaidėme kelių mitą. Visus tris tūkstančius kilometrų kelias buvo geras. Jokiais grunto keliais nevažiavome, o kartais lėkėme ir plačiomis autostradomis.
Benzinas Rusijoje beveik dvigubai pigesnis nei Lietuvoje - maždaug 2,7 lito už litrą. Kainos ir parduotuvėse ir kavinėse didesnės nei Lietuvoje. Aišku, pritrenkė reklamų ir skelbimų „originalumas“ ir netvarka aplink.
Dulkėse ir šiukšlėse skendome nuo pradžių iki pabaigos. Su sulūžusiomis durimis, neveikiančiais vandens čiaupais, išklypusiomis lovomis susidurdavome kasdien, bet žmonės buvo mieli, draugiški, svetingi ir smalsūs – apie savo kelione pasakodavome ir degalinėse, ir miesteliuose, kur sustodavome.
Kartais net eilė žmonių, norinčių nusifotografuoti šalia mūsų automobilių ir motociklų, susirinkdavo.
Šiaip ar taip gyventi čia nė vienas iš mūsų nenorėtų. O žmonėms Lietuvoje, kurie sako, kad Lietuvoje blogai, matyt, reikėtų pakeliauti po Rusiją. Turėtume tiesiog dėkoti likimui, kad gimėme ir gyvename Lietuvoje.
Taigi, Rusija baigėsi. Įvažiavome į pasienio zoną. Ant kalnelio kitoje pusėj tvoros – Kazachstanas. Ir tik duodami pasus pasieniečiui susizgribome, kad mūsu Kazachstano vizos galioja nuo rugsėjo penkioliktosios, taigi nuo vidurnakčio. Dabar devynios vakaro, tad tris valandas turime laukti apšnerkštoje neutralioje teritorijoje tarp Rusijos ir Kazachstano pasienio punktų.
Įsirengėme stovyklą sunkvežimių aikštelėje - sumažinome mūsų lašinių, svogūnų ir duonos atsargas ir visaip užmušinėjome laiką.
Kas kortomis žaidė, kas teritoriją tyrinėjo, kas miegojo. Prieš vidurnaktį automobilių eilės išnyko ir mes vieni privažiavome Kazachstano postą lygiai vidurnaktį.
Čia dar penketą minučių laukėme, nes pasienietis pareiškė, kad jo kompiuteryje šiandien dar yra vakar. Bet po kelių minučių ir jo kompiuteryje išmušė nauja diena, o mes patekome į Kazachstaną".
