Ilgą atstumą ne visi žygio dalyviai įveikė sėkmingai. Kaip sekėsi keliautojams, lrytas.lt pasakojo žygio metraštininkas Saulius Paukštys.
„Poilsis ir visokie juokeliai baigėsi. Šiandien (rugsėjo 17 dieną) laukia ilgas kelias į Astaną – septyni šimtai kilometrų per stepes ir Kazakstano tyrus. Vilius visiem perskambino, sukėlė ant kojų ir prieš aštuonias susirinkom pusryčiauti.
Apsimiegojusi kazachė padavėja niekaip negalėjo suskaičiuoti lėkščių – net kilo įtarimas, kad ji moka skaičiuoti tik iki dešimties, bet galiausiai papusryčiavome ir jau susiruošėme keliauti. Valius ir Andrėjus apžiūrėjo mašinas, patikrino variklius.
Kažkas varva iš mūsų variklio. Andrėjus ir Františekas aiškinasi kas, bet turbūt nieko rimto, jei jie per daug nesijaudina. Startą kokiam pusvalandžiui sustabdo Valiaus „tojota“ – ji tiesiog atsisako užsivesti. Kiemas pavirsta mechaninėmis dirbtuvėmis – pilna įrankių. Bet bendromis mechanikų jėgomis, po įvairių patarimų, pastebėjimų ir pareiškimų „aš tau gi sakiau“, pavyksta mašiną pažadinti ir išvažiuojam iš Kustanai.
Prasideda kelionė į Astaną. Peizažas po truputėlį plokštėja. Aplink stepės, pievos ir javų laukai, lygūs lyg stalas iki horizonto. Pro šalį slenka dideli kultivatoriai, kombainai kelia dulkes laukuose, praslenka keli suklypę kazachų kaimai ir vėl stepės.
Kelias akivaizdžiai prastėja – kai kurios duobės per visą kelio plotį. Kelis kilometrus tenka ir šalikele prasidrebinti, nes kelio fragmentai tiesiog nesusisiekia. Motociklininkams turbūt sunku važiuoti, bet jie vėl kažkur priekyje.
Toks kelias jau reikalauja atsargumo ir dėmesingumo. Vairuotojai įsitempę, važiuojame lėtai paskui Valių ir dairomės aplink. Kartais pravažiuojame paliktus šalikelėj sudaužytus sunkvežimius, apvirtusias priekabas su grūdais ar kažkokias nežinomas automobilių detales.
Vėl matėm jurtas. Toks įspūdis, kad patekom į sugedusią laiko mašiną, kurioje susimaišė daug epochų ir laikmečių. Stepės iki horizonto. Sako, kad žiema čia būna iki penkiasdešimt laipsnių šalčio.
Sustojome degalinėje. Aplink vaikšto avys ir karvės, kitoj pusėj kelio žaliai nudažyti vienaaukščio namelio griuvėsiai, šalia piemuo gano savo arklį. Gabijai kyla mintis pajodinėti. „Pasiilgau žirgų“, - pasakė ji ir nubėgo tartis su piemeniu. Piemuo, pritrenktas fakto, kad kažkas apskritai su juo kalba, leido Gabijai užsiropšti ant arklio, net pasisiūlė jį paleisti į stepę.
Bet apsiribojome šalikelės pasijodinėjimais, juo labiau, kad arklys toks pavargęs, kad beveik neina.
Pasifotografavom su arkliu, pašnekėjom su laimingu, besišypsančiu piemeniu ir nelauktai atradom, kad žalio namelio griuvėsiuose yra kavinė.
Kažkokioje pamirštoje, dulkių apneštoje aikštelėje suradome estakadą ir patikrinome mašinas.
Viskas atrodo tvarkoje, Andrėjus jau geresnės nuotaikos ir užsileidę visu garsu radiją, lekiam link Astanos. Kelias geresnis, tai lekiam 130 km/val.
Tik pasidžiaugėm geru keliu ir lyg mostelėjus peiliu vėl pasirodė duobės ir sulėtinome iki 30 km/val. Gerai kad tai tesėsi tik kokius penkis kilometrus. Ta atkarpa baigėsi didele sankryža, pro kurią lyg iš maišo virto rūkstantys ir griaudžiantys „kamazai“, turbūt skubantys grūdų į laukus – jie lekia pro mus keldami debesis dulkių.
Vėl išvažiuojam į geresnį kelią ir lekiam 120 km/val., kaip sako Františekas. Priekyje Astana. Jau temstant ten įvažiuojam ir per trūkčiojantį ir signalizuojantį kazachiškų automobilių slibiną nukeliaujame iki mūsų laukiančio viešbučio „Art Hotel Astana“ miesto pakrašty.
Čia trivietis numeris kainuoja trisdešimt eurų, tai jokių pretenzijų neturime. Tas kas buvo Astanoje, žino, kad tokių kainų Astanoje nebūna. Mūsų viešbutis gražus ir tvarkingas, susinešam savo daiktus. Keista, mūsų motociklininkų dar nėra, bet jokių blogų signalų taip pat nėra, tai per daug nesijaudiname. „Matyt pasiklydo“, - sako Valius.
Įrengiam ekspedicijos ofisą prie registratūros, nes tik čia veikia internetas. Pagaliau pasirodo Balys, vėliau kiti. Jolanta tiesiog pamėlusi nuo šalčio, o Vilius piktas. Pasirodo, kažkurioje vietoje jie pasuko kitu keliu nei mes ir pakliuvo į gerokai ilgesnį bekelės ir duobių ruožą.
„Kratėmės kokius 200 km”, – sakė Vilius. „O kartais net lėkėm laukais, nes net šalikelė buvo nepravažiuojama“, - pridūrė Jolanta. „Pro šalį lekiant besikratantiems „Kamaz“, nuo dulkių nieko nesimato ir net kvėpuot sunku“, – dar pridėjo Sigitas, o pervargęs Balys beveik nieko nekalbėjo.
Visi motociklininkai labai pavargę. Bet viešbutis gražus, įsikūrėme, pavalgėme ir nuotaika pagerėjo. Valius barėsi, sakė, kad reikia važiuoti organizuočiau ir nenutolti vieniem nuo kitų, nes kas būtų jei atsitiktų nelaimė ar koks gedimas.
Visi su juo sutiko ir, manau, kitom dienom važiuosim ramiau. Nulėkėm septynis šimtus kilometrų. Pavargom. Astaną apžiūrėsim rytoj.“
