„Susiruošiam aštuntai – jau mušant aštuntą įsiveržiam į pusryčių kavinę. Vilius įvedė muštrą. Mums tai nekenkia – tai pasiduodame drausmei. Užkandame keisto švediško stalo siūlomų patiekalų.
Keisčiausias – dietinė kiaušinienė be trynio ir gėlelė , sufigūruota iš dešrelės fragmentų. Bet šiaip ar taip – viskas valgoma, o paslaugus kazachas padavėjas net atneša Baliui vieną agurką lėkštelėje, kai Balys pasiskundžia , kad baigėsi daržovės.
Pilvai neurzgia ir mes ,dar aptarinėdami vakarykščius aukštikalnių įspūdžius, jau pasiruošę važiuoti, bet vėl, jau kelintą kartą, neužsiveda Valiaus „Toyota“.
Vėl burtai ir užkalbėjimai.
„Mes važiuojam – jūs pasitaisykit ir pasivykit“, – sako Vilius ir motociklininkai išlekia kaip kamščiai.
Susitariam susitikti Čarynsky kanjone, maždaug du šimtai kilometrų nuo Almatos. Tai dar vienas Kazachstano gamtos stebuklas – Čara upės išgraužtas slėnis.
Ten motociklininkai mūsų lauks, o mes vėl medituosime prie viešbučio kiemą puošiančios „Toyota“.
Galiausiai bendromis visų mechanikų pastangomis variklis užbirbia, bet Valius sako, kad Dega serviso lemputė , kažkas blogai. Ir mes važiuojame į „Toyota“ servisą. Čia eilė – savaitei.
Bet Valius savo žavesiu ir šnekomis pavergia serviso viršininką ir burys technikų jau ieško mašinos ligų. Visi bėga pažiūrėti mūsų „Toyota“ – čia tokių dyzelinių auto niekas nėra matęs. Na ir kodėl reikėtų matyti, jei benzinas kainuoja maždaug pusantro lito? Čia populiarios didelės, galingos mašinos.
Kol „Toyota“ gydoma, sėdime autoserviso kavinėje. Kava ir sumuštiniai. Kol sėdime, per kokią valandą salone nuperkamos keli naujutėlaičiai „Toyota Land Cruizer“. Almatoje pilna gerų mašinų.
Per porą valandų mūsų mašina patikrinama, pakeičiami tepalai, patikrinama elektronika, bet jokios konkrečios bėdos Almatos mechanikai neranda.
Pro šali slenka kaimeliūkščiai ir miesteliūkščiai, o jiems už nugarų trečdalį dangaus užstoja banguojantis kalnų siluetas. Kalnynas vis labiau artėja. Galiausiai įvažiuojame tiesiog į kalno masyvą, kuriame iškirstas tarpas keliui. Dar keli posūkiai ir kalnai lieka už nugaros – vėl lygumos, tik kartkartėm išdygsta viena kita kalvelė.
„Čarynsky kanjon – 20 km”- sulankstytas ženklas mums nurodo į per stepę vingiuojanti dulkių keliuką. Pasukame į dulkes ir, atrodo, vidury laukų privažiuojame sargo namelį, papuoštą nublukusiu Nacionalinio parko plakatu.
Mūsų motociklininkai jau seniai laukia.Balys miega pasidėjęs striukę ant žemės šešėlyje. Visą kompaniją stebi keli kazachai – turbūt to Nacionalinio parko prižiūrėtojai.
“Galvojom, kad kažkas atsitiko. Jau dvi valandas jūsų laukiam. – sako Vilius.
“Balys jau spėjo užvažiuoti į štai tą kalną”, – rodo Sigitas, o Jolanta pasakoja, kad jie jau išžvalgė kanjono prieigas. Kanjonas prasideda čia pat – stepė tiesiog prasmenga.
Upės Čaros turbūt per tūkstantmečius išgraužtas slėnis vingiuoja stepės blyne iki horizonto. Prižiūrėtojas atrakina vartelius ir mūsų automobiliai, lyg kokie keturkojai gyviai, leidžiasi stačiu keliu į kanjono širdį.
Atsiveria didingi vaizdai – stačios uolos keisčiausiai išsirangę tarsi susikliaudžia virš mūsų galvų. Kartais tiesiog neįtikėtinai dideli akmenys , griaudami fizikos dėsnius, kybo virš skardžio grasindami lėkti žemyn.
“Akmenys čia nekrenta, – sako kazachas prižiūrėtojas. – Bet reikia būti atsargiems. Pernai čia žuvo turistas“.
Privažiuojam iš sukritusių akmeninių plokščių suformuotą landą, kuri tarsi specialiai padaryta mūsų mašinoms.
Valiaus ir Andrėjaus mašinos slenka uola, vos per kelis centimetrus neliesdamos akmeninių sienų. Privažiuojame gražų upės slėnį.
Čia viskas tvarkinga. Keista, bet nei vienos šiukšlės, aikštelė mašinoms apdėliota baltais akmenukais, takeliai link upės pabarstyti smėliu, o ant upės kranto stalelis ir suolai.
Šiandien dar nevalgėme, tad surengiame pikniką. Laima pjausto arbūzą, atkeliavusį iš Almatos, Sigitas pjausto lašinius, o aš noriu paragauti pamidoro, kurį nusipirkau Žaliajame turguje.
Puikūs vaizdai, puikus piknikas. Vilius su Andrėjumi nueina žvejoti, bet nieko nepagauna.
Balys, Sigitas ir Andrėjus išsimaudo ledinėje upėje. Daug riksmo ir taškymosi – vanduo kokių penkių laipsnių temperatūros, gylis - iki kelių. Vyrai griūna į vandenį ir bėga į krantą.
Saulė sukasi, paskandindama kalnų viršūnes šešėliuse. Pradeda temti ir mes sutvarkome savo pikniko aikštelę. Rytis dar spėja užsiropšti į artimiausią kalną. Matome jo siluetą viršūnėje.
Kanjono keliu slenkame atgal. Vėl pralendame uolų urvą. Pasikeitusi saulė visai kitaip piešia jau matytus uolų bruzgynus. Vaizdai tiesiog užima kvapą. Privažiuojame stačiausią kelio atkarpą.
Išlipu iš mašinos ir pirmas užsiropščiu. Nufilmuoju, kaip keldamos dulkes ir riaumodamos mašinos viena po kitos užrieda į kalną.
“Čia galima nukirsti septyniasdešimt kilometrų”, – sako prižiūrėtojas, vardu Buchadyras ir rodo kelią, vingiuojantį per stepę. Lekiame, o iš paskos lekia saulėlydis skleisdamas įvairiausias spalvas.
Kaip jau įprasta, sutemsta staiga ir mirtinai. Išvažiuojame į plentą ir sustojame.
Jau tamsoje privažiuojame pasienio miestą Žarkentą. Dulkės ir šiukšlės aplink, kaip jau įprasta. Pasiklausinėjame sutiktų žmonių ir nulekiame prie viešbučio “Atlantik”.
Mes - pirmieji viešbučio gyventojai, nes viešbutis atsidarys tik po kelių dienų. Aplink verda darbas. Burys žmonių kažką kala ir kasa. Interneto Žarkente nėra. Bet kavinėje priešais yra pilstomo šalto alaus.
Tiesa vakarienė čia prasta ir mes tenkinames tuo, ką turime. Puiki diena – nuvažiavome nedaug, apie tris šimtus kilometrų, bet pamatėme ir kanjoną, ir kalnus, ir stepę. Puiki diena, nepaisant Žurkento dulkių ir statybų triukšmo iki antros nakties. Ryt jau pasieksime Kiniją. Iki jos keliolika kilometrų”.
