Kaip ir buvo planuota, Kinijos pasienyje prie lietuvių prisijungė motociklininkai iš Šveicarijos ir kinas gidas, tačiau grupė netikėtai užstrigo muitinėje.
Žygio metraštininkas Saulius Paukštys į vieną pasakojimą sudėjo trijų dienų įspūdžius, iki rugsėjo 26-tosios vakaro:
„Su naktinių diskotekų ir statybų garsais išsimiegame naujajame Žurkento viešbutyje „Atlantik“ ir štai jau Kazakstano – Kinijos pasienis. Dulkina eilė visokių mašinų ir minios lyg vorų zujančių žmonių.
Čia susitinkam mūsų bendrakeleivius - motociklininkus iš Šveicarijos. Jie su mumis keliaus per Kiniją. Amosas ir Kristianas jau pervažiavo Turkmėniją ir Azerbaidžaną. Dabar pradžiai reikėtų patekti į Kiniją.
Eilėje minia kazachų, bet mūsų koloną praleidžia pro pirmąją užtvarą. Dar viena, antra trečia kazachų užtvaros ir patikrinimo postai. Ir mes įvažiuojam į Kinijos pasienio zoną. Čia surikiuojam mašinas ir motociklus palei muitinės sieną ir laukiam savo eilės.
Kinas muitininkas pareikalauja, kad ateitų mus pasitinkantis vietinis gidas. Vilius ir Rytis bando jam skambinti. Mūsų kinietis kažkur čia, sako, kad tuoj ateis, o mes slampinėjam ratu, drybsom mašinose, sėdim ant žemės lyg jogai ir tiesiog snaudžiam pasienyje.
Privažiuoja autobusai, pilni kazachų, jie subyra į muitinės angaro duris, autobusai išvažiuoja, kiti atvažiuoja. Judėjimas didelis – šimtai žmonių ir mašinų. O mes vis laukiame. Pasirodo kinietis vardu Teris ir jau atrodo, kad ištrūksime iš tos muitinės aikštelės, bet paaiškėja, kad dar trūksta kažin kokių dokumentų ir mūsų išlaisvinimo laikas tampa neapibrėžtas.
Balys dingsta ir staiga išdygsta lyg angelas su krepšiu kinietiškų makaronų. Makaronai eina per rankas – mes šitoj aikštelėj trinamės jau kokias keturias valandas. Galiausiai kinų kariškis liepia mums išsirikiuoti prie langelio angaro viduje.
Teris sako kad dokumentų tvarkymas užtruks ilgai, tai mus pro sieną praleis, o mašinos ir motociklai liks muitinėje. Todėl mes turime pasiimti reikalingiausius daiktus ir keliauti prie pareigūnų.
Būriu apspintam mašinas, renkamės daiktus ir keliaujam į patikrinimo vietą aplink gausybę plakatų, išmargintų hieroglifais. Su pareigūnais aiškinamės gestų kalba. Daiktus peršviečia kaip aerouoste ir mes jau Kinijos pusėje.
Laukiam vairuotojų, kurie nuvairuoja mašinas į muitines sandėlį. Ką kiniečiai su tom mašinom darys – nežinia, bet Teris sako, kad patikrinimas ir kitokios procedūros užtruks bent kelias dienas. Ir mes įžengiam į Kiniją.
Už nugaros užsitrenkia spygliuoti muitinės vartai ir mes atsiduriam Chorgoso mieste. Mus užpuola būrys valiutos keitėjų – jie griebia už rankų, tampo už marškinių, mojuoja prieš nosį pluoštais pinigų.
Gerai, kad mūsų gidas Teris pasakė koks vietinių pinigų kursas. Ilgai deramės, galiausiai kažkiek pinigų išsikeičiam. Sėdam į taksi ir važiuojam į viešbutį. Teris sako, kad viešbutis geras, nors už lango – miesto autobusų stotis ir nėra interneto.
Teris pasakoja apie vietinius papročius – per gatvę eiti reikia dėmesingai, nes mašinos čia pėsčiųjų nepraleidžia – tik be perstojo signalizuoja. Prie chaoso prisideda gausybė motociklininkų ir kažkokių archajiškų triračių motorizuotų vežimėlių, kurie važiuoja bet kaip.
Įspėja Teris, kad negertume vandens iš krano ir kad nefotografuotume kareivių ir policininkų. Įsikuriam viešbutyje ir einam vakarienės. Kartu ir Teris bei mūsų nauji bendrakeleiviai Peteris ir Tomas.
Teris suranda kavinę, užsako valgių. Šurmulys, klausimai, aiškinimai, juokeliai tikra vakarienė – „cementovkė“. Nors tai gal naujiem dalyviams svarbu, nes mes jau spėjom „susicementuoti“ per beveik tris savaites kelionės.
Puiki kompanija. Kiek mum šitam pasienio balagane reikės praleisti laiko, niekas nežino. Internetas neveikia. Teris veda mus su Sigitu į internetinę kavinę. Gal koks šimtas didžiausių kompiuterių, o vos kelios laisvos vietos.
Visi kiniečiai įsijautę žaidžia, kartais kažką sušunka, kartais kažką pasako. Viskas hieroglifais, tai susigaudyti nelengva. Galiausiai prisijungiam. „Feisbuko“ čia nėra ir „Youtube“ Kinijoje nėra“, – sako Teris, todėl su Sigitu tik pasitikrinam paštą ir grįžtam, o Teris lieka žaisti.
Ryte susirenkam foje ir slenkam pusryčiauti. Balys sako, kad jis rado pigesnį viešbutį su veikiančiu internetu, todėl tempiam daiktus į naują vietą. Čia beveik dvigubai pigiau.
Dieną darosi karšta, todėl slampinėjam kaip musės ir apžiūrinėjam lankytinas vietas. Viena iš jų – turgus, kuriame maždaug šimtas metrų prekystalių vien tik įvairiausių formų makaronų, kalnai kažkokių nesuprantamų daiktų ir valgių. Visi kalba tik kiniškai ir niekaip daugiau, tai sprendžiu apie maistą pagal jo fotogeniškumą.
Dar radome uzbeką, kuris vidury gatvės kepa šašlykus , o daržovių turgelis - tiesiai po mūsų naujo viešbučio langais.
Su Valium ir Laima nuėjom išsikeisti pinigų. Apėjom gal keturis bankus – niekur nekeičia. Galiausiai suradom banką „Bank Of China“ – čia lyg ir keičia. Prižiūrėtojas garsiai rėkaudamas parodė hieroglifų skelbime kurso skaičius ir liepė palaukti eilėje.
Dar po kelių minučių atsivedė draugą. „Jis pakeis geresniu kursu, nei bankas“, – laužyta anglų-kinų kalba sako prižiūrėtojas, o jo draugas tiesiog banko salėj atsidarė portfelį, pilną pinigų, išsitraukė skaičiuotuvą ir ėmė keisti pinigus – Valiui, man, Františekui. Keistas kiniškas bankas.
Visur, kur didesnė parduotuvė, bankas ar viešbutis, prie durų stovi staliukas, o už staliuko laukia sargybinis. Prie sargybinio - skydas kaip riaušių policijos, lazda ir šalmas. Atrodo grėsmingai. Viešbučio sargybinio atsiklausėm ir nusifotografavom su jo amunicija. Galėsim įsidėti į CV tas nuotraukas, jei kas.
Nejučiom atrandam dar keliolika būdų laikui užmušti. Valius sugalvojo, kad jam reikia nusikirpti. Pasidarėm iš to performansą, kuris nepadarytų gėdos mūsų šiuolaikinio meno centrui. „Čik čik čia ir čik – čia“, – sako Valius kinui pankui kirpėjui su irokėzo skiautere. „Hindža“, – sako kirpėjas.
Kirpėjas, vardu Či Wu, nukirpo Valių gražiai. „Čika?“ - klausia kirpėjas. „Čika“, – sako Valius ir sumoka jam dvidešimt juanių.
Balys tuo tarpu rado masažo saloną. „Einu pamasažuoti savo pavargusių kojų“, – sakė Balys. Vėliau visiems rodė savo nugarą, kur matyti taurių paliktos mėlynės. „Taurės įėjo į masažo kainą“, – tvirtino patenkintas jis.
Ir mes vėl slinkom Chorgoso gatvėmis, tai užsukdami arbatos, tai ką nors suvalgydami. Gatvės čia tvarkingos. Daug simpatingų merginų. Bet maistas Kazakstane skanesnis. Čia atrodo, kad kinai viską daro bet kaip.
„Šitame rajone nemoka gaminti“, – nuramino mus Teris ir išskubėjo į muitinę rūpintis mūsų mašinomis. Eidami per gatvę kelis kartus vos nepakliuvom po ratais tiems triračiams. Gavom pundą riksmų ir signalų.
„Reikės čia važiuoti atsargiai, – sako Vilius. – Tik pažiūrėk kaip jie vairuoja.“ Ir tiesiog akyse triratis kerta įstrižai tris eiles, išvažiuoja prieš eismą ir signalizuodamas nulekia kur jam reikia.
Bandom surasti paštą, norim išsiųsti atvirukų draugams, bet randam tik Kinijos pašto banką. Ir nei vienos pašto dėžutės mieste nemačiau.
Kiek mūsų mašinos dar bus muitinėje suplukęs Teris nežino. „Gal ryt, o gal poryt ir galėsim važiuoti, bet neaišku tiksliai“, - sako Teris ir mes vėl Chorgoso gatvėse. Jei dar kelias dienas čia pabūsime, tapsime chorgosiečiais.
Jau dabar su mumis sveikinasi kirpėjai, padavėjai, uzbekas, kepantis šašlykus, ir kiti žmonės. Bet reikia tikėtis, kad šaknų čia neįleisime ir gal ryt jau išvažiuosime. Tfu – tfu – tfu, taip sakant.“
