Apie akiai neįprastus vaizdus, smalsius vietinius gyventojus ir lietuvių skrandžiams neįprastą maistą portalui lrytas.lt pasakojo žygio metraštininkas Saulius Paukštys:
„Vilius įvedė drausmę. Apsirengimui, susiruošimui ir dantų valymui – penkiolika minučių. Paskui - už daiktų ir prie mašinų.
Linguojam iš Yiningo miesto, klausydami nesustojančio pypsenimo. Pypsėti išmoko ir Andrėjus. „Vilniuje jau būčiau gavęs mušti“, – sako Andrėjus ir patenkintas spaudžia signalą, įspėdamas kažkokį sunkvežimiuką.
Grįžtam trumpam į „Regitros“ miestelį pasiimti vakar sutvarkytų dokumentų. Kol Andrėjus, Teris ir Rytis išvažiavę, mūsų motociklus bei mašinas apspinta koks šimtas žmonių ir vis nauji ateina, atvažiuoja iš visų pusių.
Visi stvarsto motociklininkus, liečia motociklus, fotografuojasi, sveikinasi, matyt kažką siūlo, bet mes kiniškai nesuprantame ir einame apsižvalgyti bei ko nors užkąsti, nes tarakonų viešbutyje negavom pusryčių.
„Svarbu, kad tie veikėjai nenugriautų motociklų“, – sako Balys.
Sutinkame spalvingą vestuvių eiseną – jaunasis su nacionaliniais drabužiais joja žirgu, šeši vyrai neša neštuvus, kuriuose sėdi jaunoji, iš paskos seka orkestras su dūdelėmis ir būgnais, o toliau važiuoja sunkvežimis, kurio kėbule sėdi didžėjus su „jonika“ ir groja maršus, vis uždainuodamas į mikrofoną.
Kolonėlės, ant kurių pastatyta „jonika“, plešia per visą gatvę, o paskui didžėjų seka kokių trisdešimties juodų „mersedesų“ kolona su svečiais. Viso miestelio šventė.
Pasidžiaugę vestuvėmis, randame visą šeimą kinų, plušančius aplink verdančius katilus. Viename jie verda plovą, kitame garų debesy kunkuliuoja koldūnai, o šalia moterėlė kibire verda kiaušinius. Vienas kiaušinis – vienas juanis. Čia ir atradom pusryčius.
Sumokėjom matyt apie dešimt litų tryse. Bet visai buvo skanu. Jau grįžo mūsų draugai. Pasklido gandas, kad į didesnius miestus kinai neįleidžia nešvarių mašinų, tai mūsų vairuotojai plaunasi mašinas tiesiog gatvėje, purkšdami vandenį iš kažkieno paslaugiai atitemptos žarnos. Bet tai turbūt tik gandas.
Pypindami ir sklaidydami mūsų gerbėjų minią, išsukame Urumchio link. Gražus, platus kelias. Aplink vynuogynai. Čia vynuogių regionas. Abipus kelio vynuogynai ir vis artėja kalnai.
„Tianšanio kalnų atšaka“, – sako Teris. Stebuklingas kalnų kelias su pritrenkiančiais vaizdais ir didžiausiais, aukščiausiais tiltais per tarpeklius ir slėnius, tuneliais tarp uolų ir auksinėmis šventyklomis ant kalvelių kažkur žemai apačioj. Lyg iš reklaminių paveikslėlių.
Perskrodžiam kalną dar vienu kilometriniu tuneliu ir prieš mūsų akis bekraštis Sailemu ežeras, įrėmintas kalnų siluetais. Visi rėkiam, kad reikia sustoti. Šalia - klajoklių stovykla su jurtomis ir kaimene arklių.
Klajoklių merginos moja mums įsukti į jų keliuką ir mes aišku, įsukame. Tuoj patenkam į žirgų, paišinų vaikų, juodbruvių moterų ir vėjo nugairintų vyrų apsuptį. „Mongolai, - paaiškina Teris. „Per daug su jais nesileiskite į kalbas“, – dar įspėja.
Mes tik apsižvalgom, pasifotografuojam ir lekiam ieškoti posūkio link ežero, nes jis kitoje autostrados pusėje. Apsisukimas čia pat – praardytas juostas skiriantis atitvaras. Apsidairom, policijos nematyti, ir mes per tą landą apsisukam ir nusileidžiam prie ežero.
Čia klajoklių dar daugiau. Kažkas pasiūlo Baliui mainyti motociklą į žirgą, kažkas pasiūlo Gabijai pajodinėti. Pajodinėti užsimano ir Valius su Andrėjumi. Laima nubėga pažiūrėti ar šaltas ežero vanduo.
Visi žvalgosi į ką pažiūrėti, ką pačiupinėti, ko paklausyti, nes tokio žmonių ir gyvulių margumyno dar nematėme iš taip arti, įskaitant kvapus ir garus iš arklių šnervių. Žirgų ir klajoklių mongolų turbūt koks šimtas, bet aikštelėje stabtelėja turistų autobusas ir mes jau laisvesni, nes didžiuma mongolų nulėkė ten.
Mes su Františeku fotografuojamės prie kaspinėliais papuoštos ožkos, įkinkytos į vežimėlį. Andrėjus už pajodinėjimą sumoka šešis juanius, Valius – dvidešimt, o Gabija apskritai pajodinėja už dyką.
Mongolai dar kvietė mus į jurtas paragauti žuvienės, bet prisiminėm Terio žodžius ir vėl, pažeisdami turbūt kokį šimtą taisyklių, lendam pro skylę kelio atitvare ir rūkstam tolyn link Urumchio.
Puiki autostrada kelis kartus ima ir nutrūksta, matyt remontas, todėl tenka važiuoti apvažiavimais. Sunkvežimių išmaltas asfaltas papuoštas dulkėtomis duobėmis, todėl motociklininkams buvo darbo, vargo ir įtampos.
Stabtelėjam degalinėje. Motociklininkams operatorius neleidžia pilti benzino iš čiaupo. Atsinešė kibirą su snapeliu ir Vilius burbėdamas ir stebėdamasis turėjo pilti benziną iš kibiro.
Benzinas čia kainuoja mūsų pinigais tris litus dvidešimt, dyzelis – tris litus dešimt. Motociklininkai pasikeisdami prisipylė degalų ir iškilmingai nusifotografavo su benzino kibiru.
Iki Urumchio dar keturi šimtai kilometrų. Sustojam užkąsti. Čia kinai labiau panašūs į turkmėnus - verda plovą ir pardavinėja virtas kukurūzų burbuoles. Kukurūzai saldūs ir sultingi. Plovą sušveitė Balys.
Jau popietė. Nusprendžiam šiandien pasiekti Urumchį, juolab kelias vėl puikus, judėjimas neagresyvus, todėl lekiam šimtu trisdešimt. Pasivysim pasienyje sugaištą laiką.
Važiuojam per dykumas ir stepes, landšaftas panašus į Kazachstano vidurį. „Jing Jiango provincija, – sako Teris. – Čia daug dykynių“. Prieškalnės. Atšiaurus klimatas ir nederlingos žemės.
Kelis kartus stabtelėjam atsipūsti pakelės aikštelėse. Mokomės gestų ir kūno kalbos – Valius išmoko vaizdingai paklausti kur yra tualetas.
Vėl plati autostrada. Lekiam pro dideles naftos versloves. „Naujas pramoninis miestas Kultunas, – sako mūsų gidas Teris. – Prieš keliolika metų čia dar nieko nebuvo.“
Kalnai tolsta, daugiau žalumos, medžių. Tarp medžių – nedideli medvilnės laukai pilni žmonių. Matyt derliaus metas. Palei kelią vienas paskui kitą išsidėstę nedidukai medvilnės fabrikėliai – kiemuose matosi medvilnės kalnai. Ant kelio riaumoja sunkvežimiai prikrauti medvilnės.
Iki Urumchio – pusantro šimto kilometrų ir pradeda temti. Motociklininkai nutaria, kad nesiplėšysim ir naktį į didelį miestą nelėksim.
Teris vis skambina savo stebuklingu telefonu, vis kalba kiniškai. Galiausiai paskelbia, kad rado nelabai brangų viešbutį mieste netoli Urumchio, kuris priims mūsų grupę. Miestas vadinasi Shihezi. „Akmenuotoji upė“, – išverčia Teris.
Saulė leidžiasi. Mus vejasi kalnų siluetai ir vis didėjantys medvilnės laukai. Čia jau pastebėjome, kad vairavimo ir eismo stilius labai savotiškas. Vairuotojai turi būti labai dėmesingi. Todėl motociklininkai nusprendžia sutemus nevažiuoti.
Jau sutemos. Įvažiuodami į miestą patenkame į kamštį – kažkas nuvertė medį skersai kelio. Grūstis ir įžūlūs vairuotojai, lipantys per galvas. Galiausiai per dulkes ir riksmus įsiveržiam į miestą. Terio surastas viešbutis, nors gerokai apšiuręs ir be interneto, tampa mūsų namais.
Įsikuriam ir išeinam dar pasivaikščioti. Priešais – visa gatvė nustatyta staliukais. Čia savotiško kiniško fondiu restoranas. Gali pasiimti žalumynų, žuvies, krevečių, dar visokiausių paruoštų dalykų ir virti puodynėje tiesiog stalo vidury.
Smagi, skani ir nebrangi atrakcija po pilnos įspūdžių dienos. „Ar atlaikys mūsų pilvai?“ – klausia Jolanta. Pilvai atlaiko. Dar užsukam į kinišką klubą čia pat viešbutyje. Krištoliniai sietynai, auksinės kolonos ir didžėjus scenoje tarp didelių drakonų.
Groja kiniškas hiphopas, daugybė stalelių. Žmonės geria alų, kalbasi, rūko, bet niekas nešoka. Blyksi lazeriai, kažkokioje salės atšakoje dar stebime kinus, dainuojančius karaoke pagal Veros Brežnevos dainą apie meilę. Įsimintinas vaizdas.
Šiandien pasivijome pasienyje sugaištą laiką ir vis giliau lekiam į Kinijos platybes. Kas bus rytoj, mums papasakos gidas Teris. O visa tai kas įvyks - susiurbs mūsų akys ir ausys.“
