Jų nesustabdė nė didžiulė spūstis – keliautojų grupei pavyko pasiekti egzotišką Tyupano miestą, apsuptą kalnų masyvų ir įspūdingo vynuogių slėnio. Keliautojų įspūdžius portalui lrytas.lt pasakojo žygio metraštininkas Saulius Paukštys:
„Šitame Shihezio miesto viešbutyje turbūt geriausia kas buvo, tai pusryčiai. Jie buvo rinktiniai – du virti kiaušiniai, riekė duonos ir vanduo, pripiltas ryžių. Teris sakė, kad tokio komplekto dar nebuvo savo gyvenime regėjęs.
Bet mes regėjome dar geresnių, todėl nesistebime. Pagal Viliaus schemą per penkiolika minučių sėdam į mašinas ir judam iš Shihezio link Urumchio. Teris prisimena, kad pamiršo pasiimti depozitą iš viešbučio.
Stojame šalikelėje. Teris šoka ant Balio motociklo ir lekia į viešbutį. O jiems išvažiavus, aš susigriebiu, kad pamiršau savo užrašus. Jau bėgu link viešbučio, bet grįžta Balys su Teriu ir atveža mano knygą. Aš skolingas Teriui bokalą alaus.
Išvažiuojant iš miesto, Vilius pasiveja mus ir sako, kad turi benzino tik šimtui kilometrų. Teris veda mus link kolonėlės. Randam vieną prie išvažiavimo iš miesto. Kol motociklininkai tamposi su benzino kibiru, Andrėjus pastebi, kad mūsų užpakalinė kairė padanga „pagavo vinį“.
Po stebuklingo Terio skambučio telefonu lėtai judame link padangų remonto dirbtuvių. Čia miestas, pavadinimu Manu. Kol suplukęs kinietis ir jo šeima taiso Andrėjaus ratą, mes sukinėjamės aplink.
Greta padangų dirbtuvių – malachito parduotuvėlė. Gražūs akmeniniai personažai ir papuošalai ima suktis vitrinoje, kai šeimininkė spragtelėja elektros jungiklį ant sienos. Matyt, tą malachitą čia ir apdirba, kur nors kiemo sandėliuke.
Lauke stūkso žvyro ir anglių krūvos, kažkokie surūdiję gelžgaliai, pro šalį lekia dulkini sunkvežimiai su medvilne, o apyrankė skardinėje malachito parduotuvėlėje – septyni tūkstančiai juanių. Maždaug pusantro tūkstančio dolerių. Kontrastų šalis ta Kinija.
Vėl plačia autostrada lekiam pirmyn – iki Urumchio tik šimtas kilometrų. Mūsų draugai šveicarai važiuoja atsargiai ir tvarkingai – apie 100 km/val. greičiu. Mūsų laukinė kolona, pripratusi paspausti, kai geras kelias, išsimuša iš ritmo.
Net Balys, iki šiol saugojęs ir spaudęs šveicarus neatsilikti, neišlaiko, pralenkia juos ir nurūksta pirmyn. Lėtinam greitį, kad šveicarai neatsiliktų. Važiuojam lyguma, iki horizonto nusmaigstyta vėjo jėgainių bokštais. Šimtai sparnų sukasi danguje kapodami kalnų ir žydro dangaus peizažą.
Maždaug kas penkiasdešimt kilometrų autostradoje stovi praleidimo postai su užtvarais. Čia reikia mokėti už kelią. Kai kurie postai praleidžia už dyką, kai kur reikia mokėti penkis, kai kur ir dvidešimt juanių.
Keliai tikrai geri, bet brangūs. Kiekviename poste budi policija, kai kur ir kareiviai su ginklais. O prieš didesnius miestus, kaip Urumchis, postas militarizuotas. Įrengta ugniavietė, maskuojami tinklai, o ginkluotų kareivių - visas būrys.
Stabdo visas mašinas, iš autobusų išlaipina žmones ir tikrina. Sustabdė ir mus, bet Teris pašnekėjo su kareiviais, pamosavo savo popieriais ir mes važiuojam toliau. Atrodo, tas mūsų Teris turi gerų ryšių įvairiose institucijose.
Važiuojam aplinkkeliu palei Urumchį. Šone didmiestis su trim milijonais gyventojų, su savo šurmuliu ir kamščiais. Mūsų tikslas – miestas, pavadinimu Tuypanas, apie du šimtai kilometrų nuo Urumchio.
Lekiam aplinkkeliu, jau atsisveikinome su tuo didmiesčiu. Ir matom, kad mums priešais atbuline eiga atrieda mašina, paskui dar viena. Na, jau atrodo visko matėm, bet greitkelyje atbuline eiga važiuojant dar nematėm.
„Stok,“ – rėkia Teris ir iškišęs galvą pro langą kalba su mašinos vairuotoju. „Sukamės, sukamės, – sako Teris. – Priekyje didelė spūstis, bėgam iš čia.“ Mes apsisukam ir važiuojam prieš eismą, nardydami ir signalizuodami tarp į spūstį važiuojančių mašinų.
Prieky ilgas, estakada kylantis įvažiavimo į autostradą viadukas. „Tai labai rizikinga, bet lyg niekas ten priešais neatvažiuoja. Varyk, varyk“, – šaukia Teris Andrėjui ir mes lekiam prieš eismą. Iššokam į kitą kelią, kuriame, atrodo, nėra grūsčių.
„Tiesiai, – sako Teris. Važiuojam tiesiai.“ Ir vėl atsiduriam spūstyje. Aplink miestas ir mes slenkam vėžlio žingsniu, vaizdžiai kalbant. Iš gatvės pardavėjo prisiperkam kiniškų vėliavėlių. Urumchis nenori mūsų paleisti.
Motociklininkams nusibosta stovėti. Jie šauna į priekį. Ir spūstis tirpsta. Pasivejam motociklininkus už kelių kilometrų. Pabėgom nuo Urumchio ir lekiam į Tuypaną. Iki ten - šimtas penkiasdešimt kilometrų ir urzgiantis Urumchis lieka už nugaros.
Jau primygtinai sakom Teriui, kad rastų viešbutį su internetu ir jis savo stebuklingu telefonu lyg burtininko lazdele rodo mums kelią. Aplink, abipus kelio vynuogynai ir razinų džiovinimo nameliai skylėtom sienom.
Neriam į naujo miesto gelmę ir plačia gatve, papuošta vėliavėlėmis, privairuojam prie mūsų viešbučio, kuris vadinasi „Jinxin“.
„Kai pasakiau, kad atvažiuoja užsieniečiai, viešbutis paklausė, ar jūs japonai“, – sako Teris. Kinijoje, pasirodo, japonai nėra mėgiami.
„Jinxin“ viešbutis turi didelę aikštelę ir mum nereikia stumdytis ir laviruoti tarp mašinų ieškant tarpelio. Visi viešbučiai, kuriuose buvom , beveik vienodi. Ir kainos panašios – apie du šimtus penkiasdešimt juanių (šimtas dvidešimt litų) už dvivietį numerį.
Darosi karšta. Ryte prie ežero kalnuose buvo plius dvylika, dabar – trisdešimt laipsnių karščio, todėl visos striukės ir liemenės lieka kambary. O mes važiuojam į vynuogių slėnį. Teris pasakoja, kad jis daugiau nei du šimtai metrų žemiau jūros lygio, todėl čia, šiame slėnyje, ypatingas mikroklimatas, labai tinkamas vynuogėm augti.
Visas slėnis paverstas turistiniu objektu – kažkas panašaus į mūsų Rumšiškes, tik masteliai, aišku, didesni. Keli kaimeliai, kuriuos pravažiavom, matyt tikrai natūraliai gyvuoja, paversti savotišku getu. Nes įvažiavimą į slėnį saugo policija, o ir slėnyje sutikom policininkų.
Vynuogynai, moliniai nameliai, razinų turgus ir apžvalgos aikštelė, išskobta kalno viršuje; kaimietiški amatai ir vaikščiotojų lynu pasirodymo aikštelė. Dieviškas vaizdas į visą slėnį su į horizontą nulinguojančiais kalnynais – jei kada būsite Tuypane, būtinai turite pamatyti Razinų slėnį ir jo grožybes.
Grįžtam namo jau tamsoje ir keliaujame vakarieniauti. Maistas, kaip ir ankstesniais kartais, nedžiugina. Ir nelabai skanu, ir nelabai išvaizdu. Bet ryt ryte mes vėl trauksime tolyn.
Teris sakė, kad ryt jau išvažiuosime iš šitos musulmoniškos provincijos ir pasieksime tikrąją Kiniją. Ir vaizdai, ir kvapai, ir skoniai, ir vėjai vėl žadins mūsų fantaziją. Praėjo diena, pilna vynuogių ir razinų.“
