Nuvažiavę 7 tūkst. kilometrų jie atsidūrė nuostabaus grožio Kinijos kampelyje. Kaip sekėsi jį apžiūrinėti ir kokių naujų įspūdžių patyrė, portalui lrytas.lt pasakojo žygio metraštininkas Saulius Paukštys:
„Šitam viešbutyje nėra bevielio interneto. Bet kambary stovi kompiuteris. Kol siunčiau iš to hieroglifų kompiuterio laiškus, užgaišau ir pavėlavau. Gavau nuo Viliaus velnių. Be to, per skubėjimą savo krepšį pastačiau ant Andrėjaus vynuogių.
Kažkaip keistai prasideda diena. Aštuntą ryto judėjimas nedidelis, bet išvažiuodami iš Hamio pakliūnam į spūstį.
„Keliausim į Dun Huang miestą dykumoje, – sako Teris. – Iki jo keturi šimtai kilometrų. Šiandien jau įvažiuosime į Gan Su provinciją ir čia baigsis musulmonų ungurų žemės. Prasidės tikroji Kinija.“
Lekiam per stepes, kylančias saulės nublizgintu keliu. Dešimtą valandą spidometras rodo, kad jau įveikėm septynis tūkstančius kilometrų. Pusiaukelė – trys savaitės kelionių. Septyni tūkstančiai kilometrų. Tiek turėjo tęstis Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis iš Niujorko iki Kauno.
Prisimindami mūsų legendinius lakūnus rytmečio saulei lydant kelią sustojam garuojančioje stepėje vidury Kinijos platybių ir nusifotografuojame visa komanda: Vilius, Jolanta, Valius, Laima, Balys, Sigitas, Andrejus, Františekas, Gabija, Rytis, Amosas, Kristianas ir aš. Teris mus nufotografuoja.
Kelionė klostosi puikiai, technika veikia be didesnių gedimų ir žmonės bendrauja draugiškai bei linksmai.
Taip kelionė persirito per pusiaują. Lekiam toliau švytinčiu keliu.
Stepė po truputėlį ima kūprintis. Kalneliai, kalvos, tarp kalnelių – vėjo jėgainių malūnai. Kelias kyla į viršų. Jau tūkstantis šeši šimtai metrų virš jūros lygio. Dvyliktą valandą įvažiuojam į Gan Su provinciją. „Prasideda tikroji Kinija“, – sako Teris.
Šiandien prasideda nacionalinė Kinijos šventė – kelių postai visus ta proga praleidžia nemokamai.
Balys atsilieka. Kaip jis pasakojo, jo „aviacinei pompai“ ėmė neužtekti energijos. „Gal nuo aukščio“, - samprotauja Balys. Na, dar aptariamos visokios kitokios versijos. „Važiuoti galima“, – galiausiai pareiškia Balys ir mes nulekiam Gan Su provincijos keliais. Aplink kalvas, dulkėto peizažo horizontu.
Užkandam stabtelėję tarp sunkvežimių ir kažkokių mechaninių dirbtuvių. Šeimininkų vaikas nugriūna į dulkes. Balys vaiką pastato ant kojų – jaudinanti scena.
Banguotu vietiniu keliu skubame į Dun Hoango dykumų miestą. Plaukia pro šalį plynės, nusėtos baltais vėjo jėgainių propeleriais iki horizonto. Šimtai propelerių. Smėlį keičia žvirgždas, vėliau krūmai.
Tarp krūmų – kupranugarių kaimenė. Sustojame su jais nusifotografuoti. Valius bijo, kad jie mus apspjaudys. Bet jie tik žiūri nustebę. Rytis dar juos išgąsdina klaikiai rėkdamas. Kupranugariai nubėga tolyn į stepę, o mes lekiam į Dun Hoango. Kuo arčiau oazės, tuo derlingesnis peizažas – smėlynus keičia vynuogynai, melionų ir medvilnės laukai.
Miestas toks, kaip jau matyti miesteliai Kinijoje – plati centrinė gatvė ir daugybė tylių ir ramių skersgatvių. Randame viešbutį ir šį kartą kerta mums per kišenę – už numerį mokame po keturis šimtus juanių – beveik po šešiasdešimt dolerių.
Viešbutis vadinasi „Jiang Jing“. Jei būsite Dun Hoango mieste, žinokite, kad tai nėra pats geriausias viešbutis. Geriau pasiieškokit kokio kitokio, bet mes pavargę ir jau popietė, todėl apsistojam „Jiang Jing“.
Šis dykumos miestas Dun Hoangas garsus aukščiausiomis Kinijoje smėlio kopomis. Mingsha smėlio kalnai ir miniatiūrinė oazė Yueya su savo šaltiniais, įsprausta tarp stačių smėlio kopų. Jau ne pirmą kartą Kinijos gamtos stebuklai tiesiog glumina.
Kažkada Mingsha smėlio kopos ir aplinkinės oazės buvo svarbus punktas legendiniame Šilko kelio maršrute, o dabar ta istorija eskaluojama visais būdais kokius tik galima sugalvoti. Aišku, viskas už pinigus.
Nuo kupranugarių karavano šou, keturračių, visureigių kelionių po smėlynus iki malūnsparnių skrydžių. Aš skridau deltaplanu ir vos nenumiriau iš baimės. Su kinu lakūnu per penkias minutes apskridom aukščiausias kopas ir pralėkėm virš artimiausios oazės.
Vaizdai nepaprastai gražūs, bet skraidyklės išskirtinis trapumas varė mano širdį į kulnus. Kiti draugai tuo tarpu kopas apžiūrinėjo važinėdami keturračiais. Kol laukiau jų, nustojo drebėti kojos po mano įsimintino skrydžio.
Reiktų tik pavydėti kinams išradingumo ir verslumo, išnaudojant menkiausius gamtos grožius. Lietuvai dar toli iki to ką matėm čia.
Miestas-oazė vėl susiurbė mus, kupinus įspūdžių ir emocijų. Kiniškos arbatos išgerti susėdame ant restoranėlio laiptų ir praeidamos merginos šaiposi iš mūsų.
Mūsų batai pilni smėlio. O ryt keliausime toliau. Kita smėlynų krašto įžymybė - senovinis Mogao budistų vienuolynas su stebuklingomis Budos statulomis ir šventyklomis-urvais.
Ten nuvyksime ryt, o šiandien, išsipylę smėlį iš batų, po truputėlį mingame, apsupti Šilko kelio keliauninkų vaiduoklių.“
