22-ąją kelionės dieną jie susipažino ir su Kinijos praeitimi, ir su dabartimi. Kaip jiems sekėsi, portalui lrytas.lt pasakojo žygio metraštininkas Saulius Paukštys:
„Jiang Jing“ viešbutyje sumokėjom dešimt juanių už mašinų stovėjimą ir rytiniame mieste kovojam už gatvės plotą su vietiniais taksi. Termometras rodo aštuonis laipsnius. Mes dykuma važiuojam į Mogao budistų vienuolyną.
Saulė sparčiai kyla. Šyla ir oras. Apvažiuojam keliu smėlio kopas ir atsiduriame dar vienoje oazeje. Čia, suakmenėjusio smėlio ir uolos šlaite, stūkso budistų olos-šventyklos. Aišku, vienuolių čia nebėra jau keli šimtai metų.
Uolų vienuolynas – kultūros paminklas, čia daugybė šimtmečius skaičiuojančios sieninės tapybos pavyzdžių bei įvairiausių nuotaikų, formų ir dydžių Budos skulptūrų bei reljefų. Dalis olų atidaryta turistams ir smarkiai industrializuota.
Tilteliai, laipteliai ir terasos rodo turistų grupėms kelią. Vienuolyno olos išsidėsčiusios per keturis aukštus. Lipame visur, kur veda gidė, beje gerai kalbanti angliškai. Mūsų grupė nedidelė – mes ir dar keli užsieniečiai. Pagrindinė žmonių masė iš Kinijos.
Būriai prižiūrėtojų ir apsaugininkų. Kas du žingsniai įspėjimai, kad draudžiama fotografuoti ir filmuoti. O paskui mūsų grupę einantis kareivis akylai stebi mano pirštą ant kameros mygtuko. Budistų olos, Budos skulptūros, piešiniai, ryškiaspalviai ornamentai ir smėlis aplink, o už kalvos - kopos ir dykuma iki saulės užlieto horizonto.
Lengva įsivaizduoti atlinguojantį šilko ar prieskonių karavaną ir keliauninkus, besimeldžiančius ir dėkojančius Budai už sėkmę.
Minios turistų ir gidų, ginkluotų garsiakalbiais, greit išsklaido besiformuojančią viziją. Smėlio kalne daugiau nei septyni šimtai Budos olų. Kai kur keturi ar penki aukštai tokių urvų–šventyklų. O centre – didysis sėdintis Buda.
Jis tiesiog išskobtas kalno vidury iš molingos uolienos. Urvas ankštas ir Budą visu ūgiu pamatai tik priėjęs prie jo kojų. Ties Budos veidu – kalno šlaite prakirstas balkonas, o Budos veidas tamsiame urve visą laiką apšviestas. Gal penkiolikos metrų aukščio skulptūra savo didingumu ir paslaptingumu visus užbūrė.
Apsauga mus lydi kiekviename žingsnyje. Atrodytu, kad pagrindinis jų uždavinys – neleisti fotografuoti skulptūrų, bet nei telefonų, nei kamerų niekas primygtinai nereikalauja paslėpti, tai matyt tokia savotiška Mogao vienuolyno-muziejaus rinkodaros dalis.
Mūsų ekskursija kainavo šimtą aštuoniasdešimt juanių vienam žmogui. 30 dolerių. Išlaviravę iš sausakimšos stovėjimo aikštelės, dykuma kertančiu plentu važiuojam atgal. Paliekam Mogao vienuolyną ir Dunhuango oazės miestą tolumoje.
Plentas lekia per dykumą. Lekia čia visi kaip tik moka. Išties, važiavimas paprastais keliais Kinijoje nėra saugus. Pakeliui matėm bent kelias avarijas – sudaužytos mašinos gulėjo šalikelėje.
Su vairavimo keistumais kasdien susiduriam, ypač kai privažiuojam kokį miestą ar gyvenvietę. Anot ambasadoriaus R.Bernoto, kiniečių kalbą mes perprasim greitai, bet vairavimo ypatumams turbūt neužtektų ir kelių metų. Kinu vairuotoju, matyt, reikia gimti.
Įdėmiai žiūrėdami į kelią ir kartais pypindami ar pasikeikdami, mūsų vairuotojai nuveja nuo kelio įvairius transporto vaiduoklius ir mes vėl lekiam tolyn. Gal pavyks šiandien pasiekti miestą Tia Yu Guan. Čia driekiasi seniausia – molinė Didžiosios Kinų sienos dalis.
Iki to miesto – keturi šimtai kilometrų. Dykynė ir smėlynai. Vėjo jėgainių malūnų miškai abipus kelio. Visa diena kelyje. Jau pradeda temti. Visi alkani ir pavargę. Nusprendžiam, kad į Tia Yu Guan miestą važiuosim ryt. Ir Kinų sieną ištyrinėsime kylant saulei.
„Ir žmonių tada bus mažiau“, – sako Teris. Liko mažiau nei šimtas kilometrų ir mes apsistojame keistame mieste Yumene. Gražus, labai švarus ir išpuoštas miestas. „Keista, - sako Teris. – Čia visai nėra nei žmonių, nei mašinų.“ „Kažkaip net nesitiki, kad čia Kinija“, – sako Teris. Ir mes stabtelėjam miesto aikštėje. Balys nulekia motociklu aplink miestą ieškoti viešbučio. Net svyla „Hondos“ padangos.
Nespėjam išgerti su Františeku alaus butelio – grįžta Balys ir veda mūsų karavaną į marmuru puoštus rūmus su žiemos sodu ir baseinu. Kambariai nebrangūs ir mes čia įsikuriame.
Mes gyvenam kartu su Teriu. Teris įsijungia televizorių ir staiga pradeda krykštauti iš džiaugsmo – vyksta Azijos čempionų lygos pusfinalio futbolo rungtynės tarp Kinijos ir Japonijos komandų.
„Šiandien, aštuntą, - pradžiunga Teris. – Gal pakvieskime visus futbolo pažiūrėti?“ Taip ir padarom, visus pakviečiam aštuntą valandą pažiūrėti futbolo mūsų kambary.
Dar tik šešios ir mes lekiam motociklais į miesto centrą – aš už Balio nugaros, o Terį veža Sigitas.
Randam centrinę miesto gatvę su karuselėmis. Čia paliekam motociklus ir einam apsižiūrėti. Visą savaitę Kinijoje šventė. Yumeno miestas taip pat švenčia – karuselės, visokiausi atrakcionai, visoj gatvėj toks savotiškas „lunaparkas“ su muzika ir su mirksinčiom lemputėm.
Užkandam ir skubam atgal – už dešimt minučių futbolas. Draugiškai rėkiam, plojam rankom ir švilpiam. Palaikom Terio komandą. Kiniečiai nugalėjo japonus 4-0, taigi Teris priima sveikinimus.
Skirstomes. Daugiaveidė Kinija vis smarkiau ima mus į savo glėbį. Mirguliuojantys vaizdai jau užgožia visą mūsų regėjimo lauką. Ir net miegodami mes jau norime greičiau pabusti ir dar daugiau visko pamatyti. O Budos skulptūros sklando virš visų regėjimų ir tyliai dainuoja mums kinietišką lopšinę. Ryt keliausime toliau. Ryt pamatysime Didžiąją Kinų sieną.“
