Pakeliui jie patyrė nemažai vietinių eismo subtilybių. Ką daryti, jeigu kelią užtveria nuvirtęs sunkvežimis, kaip išvengti gyvulių bandos ir kas nutinka mašinoms dideliame aukštyje portalui lrytas.lt pasakojo Saulius Paukštys:
„Diena prasideda daug žadančiai. Mūsų pasus paėmė policija patikrinimui, o Valiaus „tojota“ vėl rodo kaprizus. Įsiveržiu į kažkokį laisvą kambarį ir prisijungiu laidu prie interneto. Čia bevielio ryšio nėra, tik laidai tabaluoja kambariuose, ir tai ne visuose.
Kambarinė kažką rėkia, bet aš gi nesuprantu ir spėju išsiųsti laišką. Valius medituoja prie „tojotos“, o mes – viešbučio foje. Kaip visuomet, „tojota“ visus paerzina ir užsiveda. Išvairuojam iš Minle miesto ir vis kylam aukštyn.
Kalnai jau čia pat ir priima mus į savo glėbį. Dar stabtelėjam visai kalnų papėdėj – aplink laukai rugių ir akis merkiantis kalnų vaizdas. 2800 metrų aukštis. Mes neriam kalnų keliu į tarpeklį, vingiuojam tarp slėnių ir skardžių.
Pravažiuojam šventyklą, tarsi prilipusią prie šlaito, o šalia - siūlu krentantis kalnų upelis. Ir vis sukam ir sukam aukštyn. Užgula ausis – aukštis jau trys tūkstančiai. Termometras rodo septynis laipsnius.
Keisdami vaizdus užkopiam į perėjos viršų – 3640 metrų. Fotografuojamės tarp pypsinčių mašinų. Taip aukštai dar nebuvom užkopę gyvenime. Užgula ausis ir trūksta oro. Motociklininkai išsuka iš aikštelės ir jau leidžiasi kalnų serpantinu.
Vilius šildydamas motorą padidina apsukas, bet motociklas sučiaudi ir užgęsta. „Trūksta oro varikliui“, – sako Vilius. Priekyje visas kelio vingis prisigrūdęs mašinų. Kalnų kamštis.
Mes su Laima lyg žvalgai einam priekin pažiūrėti kas ten atsitiko. Praeinam kelis serpantino vingius. Priekyje, labai stačiam posūkyje, pusiau nuo kelio nuvirtęs sunkvežimis – nepataikė į posūkį ir priekaba nuslydo nuo tiltelio. Ant dviejų ratų kabantis sunkvežimis užtvėrė visą kelią.
Mašinos iš abiejų pusių bando prasibrauti akmenuotu ir stačiu, turbūt avių pramintu, pakelės keliuku. „Matai, pravažiuoja ir lengvos mašinos, tai mūsų visureigiai tikrai pravažiuos“, - sako Laima. Ir nubėga pranešti žvalgybos duomenų vairuotojams.
O aš fotografuoju susirūpinusius kinus. Motociklininkai jai seniai nulėkė pirmyn. O mūsų mašinos braunasi link gelbėtojo avių kelelio. Pro pypsinčias mašinas ir policijos užkardas pralindę ir „tojota“, ir „roveris“ lyg riešutą sugliaudo tą šalikelės taką ir minia kinų ploja.
Dar keli kelio vingiai ir privažiuojam miestelį tarp kalnų. Ant apvalaus kalno, virš miesto, vėliavėlėm plevėsuoja budistų šventykla ir mūsų motociklininkai pakyla tarp kalnų keterų. Matom, kaip Balys leidžiasi parodyti mums kelio.
Iš arčiau kalnas ne toks ir status. Mūsų visureigiai lėtai užsiropščia pas motociklininkus į pačią viršūnę. Plazda budistų vėliavėlės aplink šventyklą sustatytose palapinėse. Rūksta aukure smilkstantys grūdai, saulėje džiūsta paaukoti duonos gabalėliai. Viskas alsuoja ramybe.
Sėdim su Laima ant žolės ir žiūrim į kalnus. Bet reikia keliauti toliau. Dar prisifotografuojam. Ir motociklininkai leidžiasi žemyn. Vejamės juos kalnų keliu, atverčiančiu, lyg kortų kaladėje, vis naujus vaizdus, vis naujas šviesas.
Už keliolikos kilometrų - didelis budistų vienuolynas. Sustojame prie paauksuotų šventyklų. Vienuolis mums leidžia užeiti į vidų. Tarsi prisiliečiame prie kažkokios paslapties blankioje šventyklos erdvėje tarp šilko vijom apipintų sienų. Mes jau kitoje provincijoje. Čia Qinghai provincija. Mes artėjam prie Tibeto.
Leidžiamės kalnų tarpekliu. Iš abiejų pusių šlaitai iki dangaus. Pievas keičia miškai ir upeliai. Puikios rudeninės spalvos. Iš už posūkio atsiveria didžiulis, naujai augantis kurortinis miestas Qilian.
Kelias vėl vingiuoja aukštyn. Tikras kalnų kelias – su staigiais serpantinais ir bedugniais skardžiais. Valiaus prietaisai rodo, kad laikomės apie trijų tūkstančių kilometrų aukštyje. Aplink – snieguotos viršūnės. Kiliano kalnai.
Vis kylam serpantinu. Mūsų vakuuminiai traškučių ir sausainių pakeliai išsipūtę lyg būgnai. „Tai dėl mažėjančio slėgio“, – sako Teris. Vis kylam aukštyn. Akivaizdžiai trūksta oro ir užgula ausis lyg skrendant lėktuvu.
Kylam lyg vabalai stačiu keliu. Aikštelėje stabtelėjam. Valiaus „tojotai“ pradėjo kaisti greičių dėžės tepalas. Palaukiam kol atvės ir kylam, kylam. Serpantinas po serpantino, jau trys tūkstančiai septyni šimtai metrų, o mes vis dar kylam.
Pagaliau perėja. Vartai virš kelio skelbia, kad čia 4120 metrų aukštis. Pievoje - budistų šventykla ir debesis beveik po kojom. Nei vienas iš mūsų tokiame aukštyje nesame buvę. Matyt jau galėtume ir į kokį nors kalnų žygį pretenduoti.
Fotografuojamės, žinoma, visaip kaip tik galim, dar pastatom po norų bokštelį iš akmenėlių.
Šiandien spalio ketvirtoji – Stasio Girėno, mūsų legendinio lakūno, gimtadienis ir mes paliekam trispalvę vėliavėlę aukščiausioje Kinijos kelio vietoje jo atminimui.
Jau leidžiamės žemyn. Pagaliau baigiasi serpantinai ir kelias vingiuoja sraunios kalnų upės pakrante. Tiesiai prieš mus sunkvežimiukas trenkiasi triračiui motociklui į užpakalį. Debesis dulkių. Bet nieko baisaus neatsitinka.
Triratis, vairuojamas vėjų nugairinto piemens, urgzdamas atsiplėšia nuo sunkvežimio. Tik sulankstyti bortai. Bet stabdymo viražai ir dulkių debesys buvo įspūdingi.
„Tiš, tiš“, – sako sunerimęs Teris Andrėjui. Čia ganosi avių ir jakų bandos, tiesiog šalia kelio. Kartais gyvuliams pasirodo, kad reikia pereiti į kitą pusę kelio, ar tiesiog pasivaikščioti asfaltu. Kelis kartus signalizuodami brovėmės tarp jakų.
Vilius pasakojo, kad vos pavyko išvengti susidūrimo su jako jaunikliu. Taigi, čia vairuoti reikia labai atsargiai, pilna iki šiol nematytų kliūčių.
Ir vėl mus per raciją šaukia Valius. Sumažėjo trauka ir, atrodo, išsikrovė akumuliatorius. „Neveikia generatorius, – sako Františekas. - Reikia išsiaiškinti.“ Sustojome šalikelėje, šalia teka sraunus upelis, aplink kalnai, o mechanikai tyrinėja „tojotos“ širdį.
Galiausia mašinos suburzgia ir važiuojam toliau. Slėnis pilnas anglies ir dulkių. Matyt kažkur čia veikia anglies verslovės. Atsiranda ir angliakasių miestelis su anglėtomis gatvėm, anglėtais nameliais ir anglėtais žmonėmis. Viskas anglies dulkėse.
Tarp dulkių atrandam mūsų motociklininkus ir jie pasidalina su mumis pietumis. Dar šiandien nevalgėm. Už anglių miestelio sukam lauko keliuku per laukus ir kalvas. „Čia sutrumpinsim kelią“, – sako Teris.
Per laukus artėjam link miesto Gangca, kuris bus mūsų namais šiąnakt. Išnyram į plentą. Horizonte besileidžianti saulė blizgina Qingnai ežerą ir patenkam į tikrą tibetietišką miestą.
Visur margaspalvės vėliavėlės. Ir žmonės tamsiais, vėjo nugairintais veidais. Miegosim trijų tūkstančių metrų aukštyje. Atrodo vis dar girdėti šventyklos vėliavėlių dūzgimas vėjyje. Ši diena buvo kupina šviesos ir kalnų vėjo.“
