Kaip jiems sekėsi skintis kelią per kalnus, portalui lrytas.lt pasakojo žygio metraštininkas Saulius Paukštys:
„Pirmą kartą Kinijoje per pusryčius viešbutyje gavome kavos. Pusę devynių kylančios saulės spindulių duše važiuojam Xining miesto gatve. Xining yra provincijos sostinė. Čia gyvena trys milijonai žmonių. Gražus ir didelis miestas.
Bet mes netyrinėjam jo grožybių ir sukam viaduko estakada ant tilto. O „tojota“ nepastebi posūkio ir nulekia tiesiai tolyn. Stojam ant viaduko ir laukiam kol „tojota“ apsisuks. Teris skambina Ryčiui ir vadovauja „tojotos“ grįžimo operacijai.
Kol laukiam sugrįžtant draugų, patenkam į vestuvių fejerverkų fontaną. Pro šalį iškilmingai praslenka juodų „Audi“ mašinų karavanas, apkabinėtas balionais. Keturi fotografai ir operatoriai zuja aplink lyg Dianos žudikai. Vestuvių papročiai Kinijoje nedaug kuo skiriasi nuo lietuviškų.
Devynios valandos ir tarp lengvo rūko miglos lekiam greitkeliu tarp naujai besistatančių miestų. Su Františeku suskaičiavom 30 statybinių kranų. Kur bevažiuojame, visur vyksta statybos. Statosi visa Kinija. Gyvenamieji namai, gamyklos, keliai ir tuneliai – visur vyksta statybos.
Greitkelis lekia link rudeniškai pageltonuotų kalnų siluetų. „Nei vienos mašinos, – stebisi Teris. – Dar šimtą kilometrų taip lėksime.“ Ir mes tiesiog įkrintam į eterinį peizažą.
Vėl kylam aukštyn – trys tūkstančiai metrų. Cingshsshano tunelis kerta kalną. Neriam ten ir mus pasiveja policijos mašina. Policininkai sustabdo visą koloną. Teris šoka iš mašinos ir bėga aiškintis. Policininkai pareiškia, kad motociklininkų kolonai greitkeliu važiuoti negalima.
„Turime sekti jų automobilį, jie parodys mums kur važiuoti“, - sako Teris. Tai ir sekam mirguliuojantį policijos automobilį. Nusukam nuo greitkelio ir privažiuojam kažin kokį kaimelį. Čia kelias šakojasi ir kryžkelėje sustojęs policininkas ranka mums rodo kur važiuoti.
Tarp kaimo namelių vingiuojam į kalną, gal į kalnus, nes keteros keičiasi, kaimeliai keičiasi, o mes vis vingiuojam ir vis kylam. Dar keli kaimeliai, ir atsiveria slėnis su žemai tyvuliuojančia išdidžia upe.
„Tai Geltonoji upė – Huanghė“, – sako Teris. Ant kalno - didžiulė šventykla, kelias toliau vingiuoja tarp kaimelių namelių ir pievų. Pasivejam mūsų baikerius degalų kolonėlėje. Čia atrandame naujos formos kibirus degalams skirtus motociklininkams.
Čia kibiras panašus į didelį arbatinį ir motociklininkai pozuoja su tuo arbatiniu. Leidžiamės į slėnį, vėl kylame ir keliaujam palei Geltonosios upės išgraužtą vagą. Kai kuriose vietose Geltonoji upė gal mūsų Neries pločio, bet įsiveržusi tarp kalnyno uolų ji platėja ir iš aukšto kelio posūkio gaudome upės – ežero raibuliavimą.
Kalnai supa upę. Upė skelia kalnus. „Atrodytų lyg žalia upė, – juokauja Teris. - Bet pavasarį ji neša visus molinus vandenis ir tikrai atrodo geltona.“
Vilius, Jolanta, Sigitas ir Balys švenčia savo rekordą. Šiandien jau nuvažiavome devynis tūkstančius kilometrų. Tiek jie buvo nuvažiavę Argentinoje. O čia – dar beveik penki tūkstančiai kelio liko. Rekordas.
Keturių arkų tiltas neša mūsų kelią į kitą krantą ir visi sustojam pasigrožėti atsiveriančiu vaizdu. Tarp kalnų upė, atrodanti kaip ežeras, grakštus tiltas, žvejai trikampėmis skrybėlėmis. Patys sau atrodom lyg iš kitos planetos atsiradę tokioje darnoje.
„Nusifotografuokim atminčiai, – sako Teris. - Geltonoji upė Huanghė jau liks mums už nugarų, jos daugiau nesutiksime.“
Atsisveikiname su žaižaruojančiu peizažu. Ir vingiuojam toliau – kylam tarp mažų, molinių tibetietiškų kaimelių. Per kelia bėga avių kaimenės, sutinkam asilų, ožkų, net lapę matėm. Moliniai tibetiečių nameliai vienas virš kito lipa į kalnus. Tarp namelių moliniais šiaudiniais stogais – delno dydžio laukeliai, darželiai. Žmonės nuiminėja derlių.
Valiaus „tojotai“ ropščiantis stačiu keliu vėl užkaito greičių dėžės alyva. Sustojam šalikelėj – serpantino rankos delne. Pro šalį teka sraunus upelis. „Vanduo šaltas šaltas“, – sako Andrėjus ir nusiprausia veidą.
Kylam vingis po vingio vis aukščiau. Budistų šventyklos ant kiekvieno aukštesnio kalno. Čia Tibetas.
Atrodo, kur važiuoti toliau, bet vis sukamės ir kylam. Jau trys tūkstančiai penki šimtai metrų aukštis, o kelias tęsiasi dar aukščiau. Temperatūra krenta – per dešimt minučių mums kylant nukrito nuo šešiolikos iki dešimt laipsnių.
Pagaliau kelias sustoja – perėja. Žemesnė nei vakar, bet vistiek įspūdinga - 3640 metrų. Šalia - didžiulė vėliavėlėm plevėsuojanti budistų šventykla.
Iš už posūkio atsiveria vaizdas žemyn – kelias tai pakildamas, tai nusileisdamas banguoja iki horizonto, paskui jį praryja kalnai. Lekiam ir mes į tą kalnų gerklę. Kalnai jau ne tokie aštrūs ir slėnis tarsi nusėtas nedidelių kalvelių. Bet Valiaus mašina rodo, kad aukštis – 3000 metrų. Ir kvėpuoti sunku.
Kelias darosi griežtesnis – iškapotas ir sudaužytas. Duobės visokių dydžių ir asfalto fragmentai. Iki šios dienos mūsų stotelės, Xiahe miesto, liko trisdešimt kilometrų, bet per duobes mes judam labai lėtai ir linguojančiai.
Išsiveržę iš duobių spąstų ir išsukę iš tarpeklio sutinkame Xiahe miestą, papuoštą kalnais ir budistų šventyklom. Turbūt geriausiame viešbutyje, kiek tik buvom Kinijoje, kylam stikliniu liftu. O pro numerio langą kaip ant delno visas miesto slėnis ir senamiestis, sulipintas iš molinių namelių, atsiremiančių į didelį kalną. Ten nueisiu ryte.
Kalnai ir Geltonoji upė pasidarys iš mūsų vakarienę šiandien. O mes tik žiūrėsime į bedugnį dangų ir nieko nekalbėsime.“
