Žygio metraštininkas Saulius Paukštys portalui lrytas.lt pasakojo, kokį įspūdį keliauninkams paliko Tibetas, o tai perteikia ne vien žodžiai, bet ir emocijos.
„Tibete naktį šalta. Dieną apie dvidešimt, o ryte radom apšerkšnijusias mašinas. Atsisveikinam su draugišku viešbučio šeimininku, padovanojam jam suvenyrų su Vilniaus vaizdais, dar jis klausia gal turiu vieną dolerį.
Dolerį turiu, jis duoda man dešimt juanių ir iškart dolerį priklijuoja ant sienos virš stalo. „Suvenyr“, – sako šypsodamasis šeimininkas.
Penki laipsniai šilumos. Devinta valanda ryto. Važiuojam į budistų vienuolynų slėnį Labrangą. Teris randa vietinį motociklininką, kuris parodys mums kelią. Nedidukas kinas baikeris su „Kawasaki“ lekia priekyje mūsų kolonos.
Pravažiuojam tiltą ir atsiduriam slėnyje, pilname šventyklų auksiniais stogais. Vienuoliai vaikštinėja gatvelėmis tarp šventyklų ir vienuolynų. Šventyklos didingos. Kai kurios yra keturių – penkių aukštų, papuoštos auksiniais stogais, gyvūnų ir dievybių piešiniais, skulptūromis ir spalvingais ornamentais.
Kiekviena šventykla aptverta aukšta tvora ir puošniais vartais su kelių lygių raitytais stogais. Į didžiausios šventyklos teritoriją Labrango slėnio vidury mus įleidžia kai vienuolių būriui sumokame po trisdešimt juanių.
Šventykla didžiulė. Pirmame aukšte – maldų erdvė. Vidury, tarsi altorius, stovi didelės Budos skulptūros, dega aukų žvakės. Šalia - dubuo jako riebalų ir šaukštas. Galime pakabinti šaukštu riebalų ir papildyti žvakės indą.
Taip ir paaukojame ugniai. Šalia ant kilimėlio padedam ir pinigų. Šventykla iki lubų papuošta ornamentais ir gėlėmis, rojaus vaizdais išpieštas visas sienų ir lubų plotas. Pasienyje klupi keli jauni vienuoliai ir skaito Budos tekstus.
Vienuoliai moja rankomis. „Šventykloje negalima fotografuoti“, – persako mums Teris, bet jau ne taip griežtai kaip anksčiau, kai lankėm Budos olas. Siaurais laipteliais lipam aukštyn.
Turbūt ketvirtame šventyklos aukšte – terasa, o jos vidury auksinės dievybių skulptūros, papuoštos akmenėliais. Skulptūros didelės, pasistiebęs pasiekiu tik juosmenį. „Reikia paliesti visų dievybių papuošalų akmenėlius, tai geras ženklas“, – sako Teris. Paliečiam visus.
Puikūs vaizdai atsiveria nuo šventyklos stogo – auksu spinduliuojantis slėnis, matosi vienuolynų kiemai. Vienuoliai ir maldininkai. Apžiūrim dar kelias mažesnes šventyklas. Prie vienos šventyklos vartų kabo skelbimas angliškai „no visit“ (nelankoma).
Ilgos eilės maldos būgnų. Vienas paskui kitą einantys maldininkai suka juos ir būgnų ūžimas persmelkia auksu žaižaruojantį slėnį. Prie mūsų mašinų ir motociklų šventyklų aikštelėje susirinko būrys vienuolių, suvenyrų prekiautojų ir elgetų.
Visi mielai fotografuojasi. O suvenyrus perkame nuderėję bent trečdalį kainos. Puikūs slėnio vaizdai ir didingos šventyklos pradeda mūsų dieną. Judame tolyn. Keliausime į kitą Tibeto budistų šventovę Langmu miestą.
Sukamės lyg užburti kalnų keliais. Du tūkstančiai šeši šimtai metrų aukštis. Saulė kyla ir temperatūra kyla. Jau šešiolika laipsnių. Tarp kalnų randam Hezuo miestelį. Čia stabtelėjame ir bandome išsikeisti pinigų.
Dar viena problema Kinijoje – pinigų keitimas. Dauguma bankų tiesiog nekeičia jokios valiutos. Vienintelis „Bank of China“ tai daro, bet jo skyrių mažesniuose miesteliuose nėra. Bet bankomatai veikia be problemų.
Kažkaip išsprendę pinigų problemą ir vėl parodę savo techniką smalsių miestiečių miniai, toliau kylam į kalnus. Iki šventovių miesto Langmu - trys šimtai kilometrų. Ir vis vingiuojam serpantinais. Kelias puikus. Tik kinai vairuotojai itin nemandagūs ir nedrausmingi.
Kad kinas praleistų, kai lenki, ar rodytų posūkį – misija neįmanoma. Kelis kartus mūsų motociklininkai per plauką nepateko į avariją, kai automobiliai užkirsdavo kelią ar surengdavo trigubo lenkimo pasirodymą prieš pat atlekiančio sunkvežimio nosį.
Vilius kelis kartus net grasino įspirti pravažiuojančioms mašinoms. Kelintą kartą kaimeliuose, kuriuos pravažiuojame, matome įrengtas krepšinio aikšteles ir žaidžiančius žmones. Net vienuolyne Langmu matėm krepšinio aikštelę ir vienuolius mėtančius kamuolį. Atrodo, kad krepšinis Kinijoje populiarus – gal tai ir mūsų trenerio Jono Kazlausko nuopelnas?
Kelias, lyg saulės blyksnis, kerta kalnus. Praslenka pro šalį moliniai tibetiečių kaimeliai. Šienapjūtė ir moliniai nameliai skęsta šiaudų dulkėse. „Trys tūkstančiai keturi šimtai metrų“, – sako Valius per raciją. Ne rekordas, bet kvapo trūksta. Kelio vingyje stabtelėjam.
Gražus vaizdas – tarpeklis, tolstantis tolyn upės vaga. Prie kalno prilipusioje pievoje stovi molinis namelis, lyg pasakoje apie nykštukus. „Čia Yao He upė“, – sako Teris kol mes valgom melioną. Puikūs vaizdai.
Mus pasiveja motociklininkai. „Gražūs vaizdai“, – sako Balys. „Mes jau nulėkėm devynis tūkstančius du šimtus kilometrų“, – sako Vilius, o Jolantai patinka virš slėnių sklandantys ereliai.
Lyg leidžiamės, bet su Valiumi stebimės, kad vis negalime ištrūkti iš trijų tūkstančių metrų aukščio jau ketvirta diena. Kartais kelio ruožai išmušti sunkvežimių, todėl lekiam siūbuodami ir laviruodami tarp nenuspėjamai vairuojančių kinų.
Pakelėj matom sunkvežimį, pilną Tibeto mastifų šunų. Tibetietis, panašus į indėną, juos pardavinėja. „Tai ypač reta šunų veislė, – sako Teris. – Šie šunys labai pavojingi, labai stiprūs ir labai brangūs.“
Kiniškai šie šunys vadinasi „zangao“. Didžiuliai ir juodi kaip smala. Tikriausiai tokį lordas Baskervilis ir laikė savo pelkėse. Pralekiam dar kelis posūkius ir įvažiuojam į Sichuan provinciją.
Mūsų gidas iš čia kilęs ir visus sveikina atvykus į jo kraštą. Šalia provincijos vartų ir mūsų šios dienos gimtasis miestas Langmu. Senovinis Tibeto miestas, siaurom vingiuotom gatvelėm, nedidukais nameliais.
Bet ir čia vyksta statybos, statomi ištisi kvartalai naujų namų abipus kelio. Kylam į kalną ir paliekam mašinas aikštelėje, auksu šaudančių šventyklų papėdėje. Viena paskui kitą šventyklos kyla kalno šlaitu aukštyn, lyg skleisdamos didžiulius raitytų auksinių stogų sparnus.
Vienos dengdamos kitas šventyklos nusėja visą kalną ir stovime priblokšti didybės ir gražumo. Tarp šventyklų spraudžiasi moliniai nameliai, o mes siauru keliuku kylame kalnu aukštyn. Tarp medžių ir kalno gūbrių atsiveria vis nauji šventyklų ir vienuolynų pastatai. Maldos būgnų nameliai, Budos šventyklų obeliskai auksu papuoštom viršūnėm ir stingdantis kraują vaizdas į apačioje likusį auksinį slėnį.
Pasiekiam pačioje kalno viršūnėje tarp medžių slypintį puošnų vienuolyną, skaisčiai raudonais ornamentais padabintais vartais ir varpeliais skambčiojančiais ant stogo. Čia buvusi Dalai Lamos rezidencija.
Nuo kalno lyg žemėlapyje po kojom plytintis Langmu miestas ir auksiniai šventyklų stogų žybsniai. Leidžiamės į miestą. Tarp molinių namelių ir margaspalvių šventyklų randame nediduką viešbutėlį.
Pro langus matome didžiąsias auksu puoštas šventyklas tarsi atviruke. O mūsų mašinas atseka būrys molinų karvių. Gyvename Tibeto širdy. O auksinių šventyklų žaižaravimas lieka akyse net ir miego dulkėm užklojant dar vieną mūsų kelionės vakarą.“
