Jis kaip geriausias vaikystės draugas, su kuriuo nebebendrauji, bet kurį prisiminus, grįžta šypseną keliantys prisiminimai, kai bėgdavot nuo piktų bobučių, praėję per jų puoselėjamą darželį, nes žinojote, kad ten kažkur tarp gvazdikų ir chrizantemų auga pora braškių daigų.
Jei tokio jausmo nesi pajautęs, turbūt dar neteko turėti savo mašinos - svajonių mašinos. Manau, man labai pasisekė, nes aš jau turėjau tokią mašiną ir nėra nė dienos, kai jau praėjus beveik ketveriems metams po pardavimo, neprisiminčiau jos.
Dabar matau, kad tiek užsivažinėjęs visai pamiršdavau fotografuoti, tad atsiprašau, belikusios vos kelios nuotraukos iš senų mobiliųjų. Taigi, tokia istorija:
Šita mašina į Lietuvą atkeliavo dar gūdžiais 1994-aisiais pas mano dėdę ir ją aš pamačiau būdamas septynerių. Sunku nupasakoti, ką reiškė vaikui važiuojant mašinoje matyti tuos visus šviečiančius daviklius centriniame prietaisų skydelyje rodančius įvairius „sportinius“ dalykus, sportinis išmetimas, „Raid“ sportinis vairas ir gilios priekinės GTI modeliui sukurtos sėdynės..
Po „Žigulių“ buvo sunkiai suvokiama, kad tai gali būti realybėje, gatvėje, o ne filmuose, plakatuose ar lenktynėse. Įspūdis iškart persikūnijo į konkrečią svajonę - turėti šitą mašiną. Kai tik būdavo šeimos šventės ir mano giminės dalyvaudavo, viskas ko tikėdavausi – tai, kad jie atvažiuos su „golfu“.
Tiesa, to „golfo“ nesuprato ir nekentė visi likę giminės. Jie nesuprato „Koni“ pakabos esmės ir juokaudavo, kad toje „skarbonkėje“ galima išsipurtyti sinusus iš kaktos, jei važiuojant krapštysi nosį ir pravažiuosi pro tą asfalto vietą, iš kuriuos iškritęs kubinis centimetras dangos.
Iš tiesų, pataikius į duobę, garsas būdavo toks, lyg šalia sėdintis keleivis už nugaros tau įmetė granatą. Aplinkiniams palyginus su mano tėčio „Audi 80 B2“, „Golf“ atrodė mažesnė, vargingesnė ir nepraktiškesnė mašina. Tik ne man. Per tas šventes aš užsidarydavau mašinoje ir įsivaizduodavau kaip važiuoju, lekiu, aplink sustodavo laikas.
Metai bėgo ir vis su dideliu džiaugsmu stebėdavau tą „pirmuką“, jei kur išvysdavau. Taip sulaukiau pilnametystės, įsigijau pirmąją mašiną - dyzelinį „Golf MK3“ ir nors studijos Vilniuje bei pilnametystės vakarėliai mane tolino nuo tų prisiminimų, kartą šovė mintis išsiderėti keletui dienų mašinų mainus.
„Pirmukas“ visada žiemodavo garaže, niekad neturėjo žieminių batų ir nekišdavo nosies į lauką, todėl nekantriai laukiau 2006-ųjų balandžio. Jis buvo apdulkėjęs, minkštu galiniu ratu. Pripūtėm, nusiploviau, apsidraudžiau ir patyriau tokią neapsakomą laimę, ką, įsivaizduoju, patirčiau, jei vėl gaučiau tą mašiną į savo rankas. Tai buvo geriausios tų metų dienos!
Gyvenau toliau. Nusprendęs vykti į Didžiąją Britaniją pardaviau savo MK3, kad turėčiau pinigų jauno emigranto gyvenimo pradžiai. Po kelių mėnesių Anglijoje, būdamas darbe sulaukiau mamos, kuri tikrai nebuvo GTI fanė, skambučio: „Golfui“ atsirado pirkėjas, kitą savaitę jį žada parduoti,“ - pasakė ji.
Greičiausiai nusipirkau bilietą skrydžiui į Lietuvą. Be pašalinių minčių, be skaičiavimų, aš nusipirkau savo vaikystės draugą, savo pirmąją svajonių mašiną, tą pačią kurioje būdamas vaikas pamačiau savom akim, kad rodyklė ties 200 km/val. yra realu ir dar, kad tai ne riba.
Atskridau ir ta mašina tapo mano ir niekieno kito. Per trylika metų nuvažiavusi 13 tūkst. kilometrų, su bendra 110 tūkst. kilometrų rida ji turėjo techninį pasą su mano vardu ir pavarde. Garantuotai, taip galėjo jaustis tik gyvūnai, gavę kvietimus į Nojaus laivą prieš pasaulinį tvaną.
Grįžau į D.Britaniją, įstojau į universitetą ir vis laukdavau momento, kada grįžęs namo į Klaipėdą vėl prisėsiu prie vairo, vėl įjungsiu degimą, tada sekundei pasigirdus aukštam starterio sukimo garsui suburgs griežtas ir žemas paprasto 1.8 l variklio tonas. Palauk, 1.8 l? Griežtas žemas tonas? Šiais laikais toks variklis turbūt neišleistų nei tyliausios natos. Bet toje mažoje dėžutėje, kurios viduje dalis durų buvo metalinės, kėbulo spalvos, kur nebuvo garso izoliacijos ir nereikalingos elektronikos, tai buvo atviras ir nuoširdus benzino degimo garsas.
Ne, negrįžau namo visam laikui dėl to, bet užsidirbęs angliškos valiutos parsivežiau „golfą“ „pas karalienę“. Jei Lietuvoj važiuojant 99 procentai aplinkinių galvodavo „cha, žiūrėk, griuvena“, tai Lydse įvažiavau į centrą ir pasijutau, lyg vairuočiau F40 ar bent jau „Gallardo“. Žmonės fotografavo, rodė pakeltą nykštį ir neslėpė susižavėjimo šiuo aparatu.
Aišku dėl ko - ten visi žino kas yra „Top gear“ ar Jeremy Clarksonas, kurie kuo toliau, tuo dažniau pamini šį modelį, kaip viską automobilizme pakeitusią legendą. Mėgavausi šiuo mažyliu, negailėdamas gamintojo rekomenduojamo A98 markės benzino. Bet bėda buvo tame, kad uždirbęs tiek visų lietuvių svajonių šalies svarų, neįpirkau antros mašinos kasdieniniams reikalams aplakstyti.
Mašina po truputi dėvėjosi, vis reikdavo ką nors tvarkyti, bet viską užbaigė DVLA - kažkas panašaus kaip lietuviška „Regitra“, tik turinti didesnius įgaliojimus. Turėjau du pasirinkimus - registruoti ją Anglijoje arba parduoti. Prieš registraciją reikėjo atlikti modifikacijas, kurios man neatrodė logiškos. O ir kainavo per daug šitiek uždirbančiam emigrantui. Ten, žinokit, vietiniai anglai tai svarų perteklių išmeta laukan, tereikia susirankioti. Ironizuoju, jei ką.
Tad priėmiau sprendimą, kurio jau beveik ketverius metus gailiuosi, kad ir koks teisingas jis buvo. Padariau pusėtinai neblogų nuotraukų, įdėjau skelbimą į „Ebay“ aukcioną, pardaviau mašiną už 2 tūkst. svarų ir už dviejų dienų susitikau su žmogumi, kuris jos atvyko pasiimti.
Net neatidarė variklio dangčio, prisistatė, kad yra turtingo kolekcionieriaus Olandijoje agentas Anglijoje, pasižiūrėjo į galines arkas, kurios buvo puikios būklės, susimokėjo ir išvažiavo. Ir viskas. Būtent tas momentas, kai paskutinį kartą mačiau išsukant GTI iš aikštelės labiausiai suspaudžia širdį, bet tikiuosi, kad jis gerose rankose.
Iš tiesų kyla klausimas, kodėl, po galais, sena maža mašina, kurioje nėra elektrinių langų, kurioje vairuotojo sėdynė buvo priveržta ir neslankiodavo nei pirmyn, nei atgal, kurios vairą, važiuojant aikštelėje pasukti galėdavai tik tada, jei tavo vardas prasideda raide Ž, o pavardė Savickas, ir kurios negalingam 1.8 l varikliui reikėdavo pilti po 11-12 litrų A98 benzino šimtui kilometrų sukelia tokią nostalgiją.
Visais įmanomais būdais ji buvo netobula. Bet bandysiu paaiškinti kitaip. Nuo nulio iki 100km/val. GTI įsibėgėdavo per 8 sekundes, spustelėjus akceleratorių apsukos atsiremdavo į skydelio pabaigą, o daugiausiai įsibėgėti teko 214km/val. ir tai esant keleiviui, kas labai pasijausdavo tokioje lengvoje mašinoje.
Išmokau labai daug iš „golfuko“ ir, svarbiausia, sužinojau, ką reiškia jaudinanti ir laimę suteikianti mašina, kurią užvedus kaskart atsiranda šypsena veide, o visi tie trūkumai susidėdavo į vieną tvirta pliusą. Tai buvo mano svajonių mašina, tada tapo mano mašina, dabar vėl mano svajonių mašina.
Dabartinėms mašinoms, kad ir kokios patogios jos būtų, neužteks liečiamų ekranų ar žibintų paraitymų. Neužteks vien turėti galingą variklį ar odinį saloną. Neužteks vien daug reklamos ar didelių kainų, nes geriausias emocijas patirti galima be viso to ir aš jas patyriau. Ačiū Tau, GTI.
