Nuo 1973-iųjų spalio pabaigos benzino kainų tendencijos krypo tik aukštyn, o staiga smogusi naftos krizė sukėlė lemiamus posūkius visoje automobilių pramonėje ir pakeitė vairuotojų įpročius.
1973 metų naftos krizė kilo lygiai prieš 40 metų. Jos priežastis trumpai atpasakoti sudėtinga, nes naftos produktų stygių Persų įlankos valstybės sukėlė tyčia.
Dar metų pradžioje JAV pasitraukė iš „Brenton Woods“ monetarinės sistemos, pagal kurią visos valiutos buvo susietos su JAV doleriu, o doleris buvo susietas su aukso kaina. JAV pasitraukus iš šio susitarimo doleris nuvertėjo, tačiau naftos kainos liko nepakitusios, todėl naftą eksportuojančios šalys ėmė pastebimai mažiau uždirbti.
Tų pačių metų spalį prasidėjo Vakarų remiamo Izraelio ir Arabų šalių remiamų Egipto bei Sirijos karinis konfliktas.
Naftą eksportuojančių šalių sąjunga (OPEC) šio konflikto fone pasinaudojo proga parodyti savo galią Izraelį rėmusioms Vakarų valstybėms, ypač JAV.
Todėl jos 1973-iųjų spalį pranešė nebeparduosiančios naftos produktų JAV, Vakarų Europos valstybėms ir kitoms Izraelį rėmusioms šalims. Naftos produktų embargas truko iki 1974 metų pavasario. Dalį degalų JAV ir kitos šalys per tą laikotarpį įsigijo per tarpininkus, tačiau degalų stygius neatpažįstamai pakeitė automobilių pramonės raidą.
Ekonomistų vertinimu, 1973-iųjų naftos krizė lėmė svarbiausius liekamuosius reiškinius po Didžiosios depresijos trečiajame dešimtmetyje.
Taigi, kaip naftos krizė paveikė automobilių pramonę ir vairuotojų požiūrį į automobilius?
Didelius automobilius pakeitė maži
Prieš naftos krizę JAV praktiškai nebuvo mažesnių automobilių, nei 5 metrų ilgio sedanai su bent 6 litrų darbo tūrio varikliais ir 3 metrų ilgio ratų bazėmis. Amerikiečiai nekreipė jokio dėmesio į degalų suvartojimą, nes prieš krizę litras benzino kainavo mažiau nei vieną centą.
Bet 1973 metų pabaigoje kaina pakilo iki maždaug 11 centų už litrą (40 centų už galoną) – įvertinus infliaciją, tai maždaug prilygsta šių laikų kainoms. Be to, žmonės pajuto, kad naftos produktų vieną dieną gali apskritai nebelikti, todėl didelių automobilių paklausa bemat smuko ir netrukus gamintojai ėmė vis labiau mažinti savo naujus modelius.
Iškilo japoniški automobiliai
Iki 1973 metų japoniškais automobiliais važinėjo tik japonai, o į užsienį jų buvo eksportuojama labai nedaug. Po naftos krizės maži japoniški automobiliai tapo itin paklausūs JAV, o nusižiūrėję nuo amerikiečių jų ėmė pageidauti ir europiečiai. Taip Japonijos gamintojų modeliai bemat paplito visame pasaulyje.
Galią pakeitė taupumas
Iki 1973-iųjų naftos krizės labiausiai vertinamos automobilių savybės buvo galia ir dydis JAV bei prabanga Europoje, tačiau po jos buvo susirūpinta taupumu. Europoje ši tendencija nebuvo tokia ryški, nes po karo atsigaunanti automobilių pramonė vis dar siūlė daugiausiai gana nedidelius ir lengviau įperkamus modelius, bet JAV gamintojai turėjo prisitaikyti prie gerokai mažesnių automobilių gamybos.
JAV valdžia net įvedė privalomą vidutinių degalų sąnaudų standartą (CAFE). Nors 1978-aisiais jis buvo kiek didesnis, nei 13 l/100 km, nemažai gamintojų nesugebėjo jo laikytis ir pasirinkdavo mokėti baudas.
Smuko buvę galingiausieji
Tokios markės, kaip „Lincoln“, „Chrysler“, „Chevrolet“, „Plymouth“ ir „Dodge“ prieš naftos krizę nuolat buvo tarp geidžiamiausiųjų ir populiariausių, bet joms labai sunkiai sekėsi prisitaikyti prie pasikeitusių tendencijų. Europoje šie modeliai tapo visai nebepageidaujami.
„Dodge“, „Lincoln“ ir „Chrysler“ tapo nišinių automobilių gamintojais, „Chevrolet“ dabar labiau žinomas kaip ekonominės klasės modelių gamintojas, o „Plymouth“ modeliai nebegaminami.
Automobilių gamintojai ėmė bendradarbiauti
Po naftos krizės automobilių gamintojai įvertino tikrąją masinės gamybos svarbą. Norėdami sutaupyti jie neapsiribojo tik savo konvejeriais ir ėmė ieškoti partnerių, su kuriais galėtų dalytis technologijomis, detalėmis, gamyklomis arba kurti praktiškai tokius pačius automobilius ir žymėti juos skirtingais ženklais.
Todėl dabar „draugų“ ar „šeimos narių“ turi praktiškai kiekvienas gamintojas - „Ford“ ir „Mazda“, „Renault“ ir „Nissan“, „Chrysler“ ir „Mitsubishi“, „Peugeot“ ir „Citroen“, „Volkswagen“ grupė ir kiti.
Atsirado pikapų ir visureigių
Anksčiau tokio tipo automobiliai buvo naudojami tik ūkyje, tačiau lengviesiems automobiliams mažėjant dalis vairuotojų negalėjo prisiversti atsisakyti erdvių automobilių, todėl pietuose pradėjo važinėti su nedideliais sunkvežimiais ir visureigiais.
Tai supratę automobilių gamintojai bemat sureagavo ir pritaikė tokias transporto priemones kasdieniam naudojimui mieste.
Sudomino alternatyvūs degalai
Iki 1973-iųjų naftos krizės vairuotojai nesusimąstydavo, kad nafta vieną dieną baigsis ir automobilius turės varyti kitas energijos šaltinis. Tačiau po šio šoko vairuotojai ėmė domėtis kitokiais degalais ir Brazilijoje kilo biodegalų bumas, o Japonijoje pradėti išsamūs elektromobilių bei hibridų tyrimai.
Dabar mažai kas prisimena, kad tik tuomet kaip alternatyvūs degalai lengviesiems automobiliams pradėtas naudoti dyzelinas.
Inovacijos
Jei ne naftos krizė, galbūt iki dabar neegzistuotų tokie išradimai, kaip priekiniais ratais varomi automobiliai, lengvųjų metalų lydiniai, turbinos, aštuonių laipsnių pavarų dėžės, tiesioginis degalų įpurškimas ir kitos automobilių efektyvumą didinančios priemonės.
Kai visam pasauliu rūpi tos pačios problemos, kaip degalų taupymas, inžinieriams lengviau susitelkti ir kurti viena kryptimi. Todėl, galima sakyti, kad 1973-iųjų naftos krizė suvienijo viso pasaulio vairuotojus.
Parengė Ilona Staškutė
