Motociklais vyras susidomėjo dar vaikystėje, kai pamatė tokią transporto priemonę pas senelio draugą. Sulaukęs 16 metų jis gavo A kategorijos vairuotojo pažymėjimą ir nuo to laiko be motociklo sunkiai save įsivaizduoja.
Jis yra aktyvus baikeris, Klaipėdos baikerių susivienijimo „West Coast MC“ seržantas, atsakingas už drausmę ir tvarką, taip pat Šaulių sąjungos narys, karys savanoris, aktyvistas, visuomenininkas.
„Ar žmonos ir mamos negąsdina toks jūsų pomėgis? Juk kasmet, vos prasideda baikerių sezonas, kas nors žūva?“ – klausiu.
„Jos jau susitaikiusios. Jeigu į kelionę išlydi, tik paprašo būti atsargiam, ko nors nenusisukti“, – numoja A.Mockus.
Vis dėlto baikeris pripažįsta – jo pomėgis yra pavojingas. Motociklininkų žūva kasmet. Vien šiemet, tik prasidėjus motociklų sezonui, Anapilin iškeliavo keli jo pažįstami baikeriai.
„Ne vieną draugą palaidojau. Žinau, kad tai – pavojingas pomėgis, todėl pasistengiau apsidrausti gyvybę. Kartais pagalvoju, kad jeigu man kas nors atsitiktų, tuomet bent kažkas liktų šeimai“, – sakė A.Mockus.
Statys paminklą motociklizmui
„Motociklizmas užima didžiausią dalį gyvenime. Galėčiau neturėti mašinos ar dviračio, bet negalėčiau neturėti motociklo“, – pasakojo baikeris.
Per sezoną jis nuvažiuoja po 4–5 tūkst. kilometrų. Su motociklu A.Mockus yra apkeliavęs ne tik visas kaimynines šalis, bet ir Daniją bei Norvegiją, o dabar svajoja nuvažiuoti į Indiją, tam, kad pakartotų prieš šimtmetį įvykusią keliautojų Antano Paškevičiaus-Poškos ir Mato Šalčiaus kelionę į šią šalį. Abu keliautojai ten nuvyko motociklu.
„Ano meto sąlygomis nukeliauti į Indiją motociklu yra beveik tas pats, kas gumine valtimi perplaukti Ramųjį vandenyną“, – palygina jį sužavėjusį žygį baikeris.
A.Mockus ketina ir įamžinti motociklizmo istoriją. Klaipėdos Sukilėlių ir Daržų gatvių sankryžoje, netoli įvažiavimo į Piliavietę, jis siekia pastatyti paminklą motociklizmo ištakoms Lietuvoje atminti. Šioje vietoje anksčiau stovėjo pastatas, kuriame 1925 m. buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje Klaipėdos krašto automobilių ir motoračių klubas.
Apie būsimą paminklą, vaizduosiantį pirmąjį pasaulyje serijinį motociklą „Indian – Scout 101“ ir ant jo sėdintį A.Paškevičių-Pošką, A.Mockus galėtų pasakoti be paliovos. Jau kurį laiką jis rūpinasi, kad paminklas atsirastų: gavo visus reikalingus leidimus, pasirūpino, kad būtų sukurtas projektas. Liko tik gauti pinigų paminklui – apie 130 tūkst. litų, tad šiuo metu ieško rėmėjų.
A.Mockus nesutinka su tuo, kad motociklus vairuoja nutrūktgalviai, kuriems nerūpi nei jų pačių, nei aplinkinių saugumas.
„Daug kas galvoja, kad motociklininkai yra chuliganai, bet tokį įspūdį sudaro tie, kurie važinėja sportiniais motociklais. O baikerių klubų nariai stengiasi laikytis tvarkos“, – aiškino pašnekovas.
A.Mockus teigė, kad neretai baikeriai žūsta ar susižeidžia ir ne dėl savo kaltės. Tiesiog automobilių vairuotojai nepratę pastebėti motociklus. Dėl to kartais rengiamos prevencinės akcijos, skatinančios vairuotojus atkreipti dėmesį į eismo dalyvius ant dviračių transporto priemonių.
„Žūva ir motociklininkai, ir važiuojantys mašinomis. Motociklininkų statistiškai žūva netgi mažiau, tik visi daugiau apie tai kalba. Žinoma, ten, kur yra didelis greitis, pavojus visada didesnis“, – aiškino A.Mockus.
Spėjo laiku apsidrausti
Ekstremalas savo sveikatą ir gyvybę yra apsidraudęs ne vien dėl pavojingų pomėgių. Jam taip elgtis tiesiog įprasta. Viena draudimo bendrovė klaipėdietį Aurimą Mockų pripažino daugiausia Vakarų Lietuvos regione draudimo išmokų gavusiu jų klientu. Nepraėjus nė metams ta pati draudimo bendrovė šiam savo klientui vėl turėjo išmokėti nemažą pinigų sumą.
„Jau būtų net nepatogu kreiptis į tą pačią bendrovę, jeigu prireiktų daugiau išmokų“, – juokauja vyras.
Beje didžiausios jo traumos patirtos visai ne sėdint ant motociklo.
„Paauglystėje mama mane nuolat drausdavo ir kiek apdrausdavo, tiek tas draudimas išeidavo į naudą – visada per sezoną gaudavo po kokius 500 Lt draudimo išmokų“, – prisiminė A.Mockus.
Pradėjęs gyventi savarankiškai kartą jis užmiršo apsidrausti, nes apie tai draudimo bendrovė jam nepriminė. Kai susižalojęs draudimo išmokos negavo, supyko ir kurį laiką apskritai nesidraudė.
Po kiek laiko baikeris susiruošė motociklu vykti į Daniją ir nusprendė vėl apsidrausti. Kadangi buvo palankios draudimo sąlygos, nusprendė apsidrausti didžiausiai įmanomai sumai.
„Norėjau apsidrausti prieš pat kelionę, rugpjūčio vidury, bet, kad neužmirščiau laiku pervesti pinigų, įmoką sumokėjau liepą ir draudimas įsigaliojo nuo rugpjūčio 1 dienos. Kitą dieną, kai pradėjo galioti draudimas, su draugais bežaidžiant tinklinį susilaužiau mažąjį rankos pirštelį. Už tai gavau daugiau nei 5 tūkst. litų draudimo išmoką“, – prisiminė A.Mockus.
Lyg to būtų maža, tais pačiais metais prieš Kalėdas kabindamas girliandas vyras nukrito nuo kėdės – tiesiai ant peties. Lūžo sąnarys, jį teko gydytis apie pusę metų, o traumos pasekmės jaučiasi iki šiol. Draudimo bendrovei teko vėl mokėti išmokas. Tada draudėja pasakė, kad jis – daugiausia Vakarų Lietuvos regione draudimo išmokų gavęs bendrovės klientas.
Dar po kelerių metų A.Mockus išvyko pakeliauti motociklu po Norvegiją. Besifotografuodamas kalnų sniegynuose jis paslydo ir krisdamas susilaužė koją, plyšo pėdos raiščiai. Dėl šios traumos baikeris vėl gavo draudimo išmokas.
„Žinoma, tos sumos nėra ypatingos, bet vis tiek malonu gauti pinigų. Jeigu būčiau neapsidraudęs, apskritai nieko negaučiau. Esu ir visų savo vaikų gyvybes apdraudęs, nes iš patirties matau, kad verta“, – mano pašnekovas.
Pripratęs prie mirties
Ekstremalias pramogas mėgstantis A.Mockus ne kartą buvo atsidūręs pavojingose situacijose ir važiuodamas dviratėmis transporto priemonėmis.
Vienąkart važiuodamas su motoroleriu nemažu greičiu ir būdamas be šalmo (tuo metu motorolerių vairuotojams jį turėti nebuvo privaloma) apsivertė ore. Kitąkart važiuodamas daugiau kaip 100 km per val. greičiu krito ant alkūnės. Tuomet išgelbėjo speciali motociklininko striukė.
Su mirtimi jis susidūrė ne kartą ir ne tik kelyje. A.Mockus pasakojo, kad yra net penkis kartus skendęs.
„Galite rašyti, kad esu žmogus, pripratęs prie mirties“, – juokavo A.Mockus, turėdamas galvoje ne tik tai, kad jo pomėgiai pavojingi, bet ir tai, kad kelerius metus dirbo Klaipėdos savivaldybės Kapinių priežiūros tarnyboje ir su laidotuvėmis bei mirtimi nuolat susidurdavo tiesiogiai.
