Be to, vilkiko vairuotojo darbas yra išties pavojingas. Martynas portalui lrytas.lt pasakojo net kelissyk atsidūręs tokiose situacijose, kai nuo nelaimės paskutinę minutę jį išgelbėjo tik palankiai susiklosčiusios aplinkybės.
Vilkikai neretai patenka į avarijas, nuvažiuoja nuo kelio, vairuotojams sustoja širdis. Todėl didžioji dalis vairuotojo darbą pasirinkusių žmonių apsidraudžia gyvybę. Pradėjęs vairuoti vilkiką taip pasielgė ir Martynas.
„Apsidrausti vairuojant vilkiką neprivaloma, bet verta. Maža ką – atsitiks avarija, žūsi. Kaip šeima palaikus iš kitos šalies parsigabentų, jeigu mirtum? Juk išlaidos būtų didelės. Net ir nevairuojant vilkiko, man atrodo, verta apsidrausti gyvybę, nes negali žinoti, kas atsitiks“, – samprotavo pašnekovas.
Studentas nusprendė užsidirbti
Vilkiko vairuotojo darbo klaipėdietis ėmėsi prieš kelerius metus, dar tebestudijuodamas universitete. Tuo metu jis buvo tik ką grįžęs iš užsienio, kur studijavo pagal studijų mainų programą.
Kad galėtų tęsti mokslus Lietuvoje, jam reikėjo palaukti metus, kol susirinks nauja tą pačią specialybę studijuojančių ketvirtakursių grupė. Taigi jis turėjo laisvo laiko ir nusprendė jo negaišti veltui, o pasistengti užsidirbti.
Vaikinas sugalvojo įsidarbinti vilkiko vairuotoju, tad kreipėsi į vieną Klaipėdos pervežimų įmonę, gavo vilkiko vairuotojo pažymėjimą ir jau po keleto dienų leidosi į pirmąjį savo reisą.
Martynui teko važinėti po visą Europą. Didžiausias nuvažiuotas atstumas buvo nuo Šiaurės jūros iki Gibraltaro. Daugiausiai jam teko vežioti maisto produktus.
Dideli pinigai - pažeidžiant taisykles
„Ar tai – darbas, už kurį mokami nemaži pinigai?“ – paklausiau pašnekovo.
„Nemažai mokama Vakarų Europos kompanijose įdarbintiems vairuotojams. Kiek girdėjau, ten uždarbis gali siekti ir 90-120 eurų už parą. Lietuvoje paprastai mokamas minimumas, pagal kurį skaičiuojami atostoginiai ir ligos pašalpos, bet pridedami pinigai už komandiruotes. Taigi, jeigu esi išvažiavęs į kitą šalį, mokama geriausiu atveju apie 50 eurų už parą“, – palygino Martynas.
Per mėnesį vilkiko vairuotojo atlyginimas ne visada siekdavo 1000 eurų. Buvęs vairuotojas mano, kad toks uždarbis gal ir pakankamas per daug neišlaidaujančiam viengungiui, bet turinčiam išlaikyti šeimą vyrui tai nėra dideli pinigai.
„Girdėjau, kaip kiti sakydavo, kad vairuojant vilkiką įmanoma uždirbti ir po 10 tūkst. Litų per mėnesį. Gal tai ir įmanoma, bet tada reikėtų pažeisti visas taisykles, pavyzdžiui, važiuoti 24 val. per parą, apgauti tachometrus. Bet Vakarų Europos šalyse taip nepavažiuosi“, – pastebėjo pašnekovas.
Martynas neslėpė, kad jam dirbant vairuotoju netvarkos ir taisyklių pažeidimų Lietuvos pervežimų įmonėse netrūkdavo.
Anot pašnekovo, Lietuvos pervežimų įmonių tikslas – kuo greičiau nuvežti krovinį, todėl dažnai nepaisoma taisyklių, pavyzdžiui, kiek vairuotojas turi dirbti, o kiek ilsėtis.
„Lietuvos verslininkai nežiūri į žmogų, tik į pinigus“, – mano vyras.
Esą kai kurie vilkikų vairuotojai kartais važiuoja ir po 18 valandų per parą, daro trumpesnes negu reikalaujama pertraukas. Pagal taisykles bendra vilkiko vairavimo trukmė per dvi savaites negali viršyti 90 valandų. Per tą laiką galima tik du kartus per savaitę pailginti kasdieninį važiavimo laiką iki 10 valandų. Likęs kasdieninis vairavimo laikas negali viršyti devynių valandų per parą.
Mašina pasidarė nebevaldoma
Dideli pavojai prie vilkiko vairo negresia, jeigu transporto priemonė ir priekaba yra techniškai tvarkingos. Net jeigu būna nedidelių nukrypimų nuo normos, tai netrukdo važiuoti. Deja, norėdami sutaupyti savininkai ne visada pasirūpina, kad vilkikai turėtų geras padangas ar stabdymo sistemas.
„Būdavo, grįžti į garažą ir informuoji, kas neveikia ir ką reikėtų sutvarkyti, o savininkai nekreipia į tai dėmesio ir sako, kad nieko tokio – dar galima važiuoti“, – prisiminė Martynas.
Kuo gali grėsti važiavimas netvarkinga mašina, jis kelissyk įsitikino pats. Kartą, pakeliui į Vokietiją, pamatė, kad greičių dėžė ir stabdymo sistema rodo klaidas. Apie tai jis informavo vyriausiąjį mechaniką, kuris pasakė, kad dabar nieko nepavyks išspręsti ir liepė važiuoti, kitaip nespės į keltą.
Apie klaidas Martynas pranešė ir įmonės vadovui, kuris pasiūlė pasistengti kaip nors nuvažiuoti iki Hamburgo, kur bus surastas autoservisas.
„Patekus į grūstį nebūtų įmanoma nei pavaros pakeisti, nei stabdyti automobilio – jis paprasčiausiai į nieką nereagavo. Laimė, kad tai nutiko, kai Vokietijoje važiavau nedideliu greičiu. Per raciją išgirsdavau, kur formuojasi grūstys ir iš anksto atleisdavau greičio pedalą, stengdavausi laikyti mažesnį greitį“, – pasakojo pašnekovas.
Ta pati situacija susiklostė ir Švedijoje. Tada jau buvo pasnigę.
„Gerai, kad tuo metu jau buvo naktis, todėl kelyje nebuvo mašinų. Važiavau nuo didelio kalno, kai pamačiau, kad niekas mašinoje nebereaguoja: negalėjau nei stabdyti, nei sumažinti greičio. Greitis pasiekė daugiau ne 110 km/ val.per valandą, vežiau didelį krovinį.
Galvojau: „Viskas! Ką daryti? Arba teks šokti į griovį, arba kas nors išgelbės“. Tada apsidžiaugiau priešais pamatęs įkalnę, nes supratau, kad galėsiu sustoti“, – prisiminė Martynas.
Kabina išsipūtė kaip skardinė
Vairuotojų pavojai tyko ne tik kelyje, bet ir sustojus, ypač dvi paras trunkančių pertraukų metu.
Tiems, kurie sustodavo nakvoti nesaugiose aikštelėse, neretai per ventiliacijos sistemą į kabiną užpuolikai prileisdavo dujų, taip apsvaigindami vairuotojus, kuriuos paskui apiplėšdavo.
Martynas tokių nuotykių išvengė, nes net ir pertraukų metu nevartodavo alkoholio, o poilsiui rinkdavosi kuo saugesnes aikšteles. Kuriose aikštelėse nakvoti saugu, susižinodavo iš kitų kolegų.
Sustojęs nepamiršdavo užsirakinti kabinos, kad niekas neatidarytų durelių, jas pririšdavo saugos diržu bei šalia savęs pasidėdavo įrankį.
Vilkike pavojų gali sukelti netgi maisto gaminimas. Vienas Martyno kolega kabinoje turėjo netvarkingą dujų balioną, ant kurio ruošdavosi maistą. Kartą Klaipėdos uoste, matyt, beverdant arbatą, balionas sprogo.
„Visa kabina pasidarė apvali, išsipūtė kaip skardinė, išlėkė stiklai. Gerai, kad žmogus išliko gyvas“, – pasakojo pašnekovas.
Vairuoti vilkiko neskubėtų
Šiuo metu Martynas dirba kitą darbą. Šeimos jis kol kas nesukūrė. Paklaustas, ar sutiktų vėl dirbti vilkiko vairuotoju, atsakė, kad jeigu tuo metu vis dar neturėtų šeimos ir reikėtų gana greitai užsidirbti, sutiktų. Ar vairuotų vilkiką turėdamas šeimą, jis abejoja.
„Užmokestis Lietuvoje neatitinka darbo krūvio ir sąlygų. Nebent samdytų ne Lietuvos, o, tarkim, kurios nors Skandinavijos šalies įmonė, nes ten, kiek žinau, labiau laikomasi darbo režimo, suteikiamos geresnės sąlygos bei galimybė užsidirbti. Bet be būtinybės tokio darbo nedirbčiau.
Manau, kad tokią pačią sumą įmanoma užsidirbti ir nesirenkant tokio darbo“, – teigė Martynas.
