Aplinkosaugininkai nuo balandžio 1-osios paskelbė akciją „Garažiukas“, kuria siekiama užtikrinti atliekų tvarkymą automobilių remontą atliekančiose patalpose, dažniausiai tai – garažai. Kartu su kitomis tarnybomis aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai tikrina, ar tvarkingai atsikratoma atliekų, tarp kurių yra ir pavojingų – akumuliatorių liekanų, tepalų, filtrų.
Netvarkingi „garažininkai“ – anaiptol ne pagrindiniai aplinkos teršėjai mūsų mieste. Interviu „Laikinajai sostinei“ Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno miesto agentūros vedėjas Eugenijus Vainilavičius sakė, kad nemažai problemų kelia prie centralizuotų valymo tinklų neprisijungę miesto kvartalai.
Tarša patenka ne tik į gruntinius vandenis – teršalų dozės smogia ir Lietuvos upių tėvui Nemunui, ir motinai Neriai.
– Gal jau žinomi pirmieji rezultatai: kiek pažeidimų nustatyta, ar labai didelę netvarką ir pavojų kelia aplinkai Kauno „garažininkai“?
– Nesakyčiau, kad padėtis tragiška. Individualia veikla užsiimantys žmonės jau pradeda įsisąmoninti, kaip rūšiuoti atliekas. Juk yra atliekas tvarkančių įmonių, paprasta užsisakyti jų paslaugas.
Ekologinį mąstymą skatina ir mūsų užkardomosios akcijos, ir padidėjusios baudos už aplinkos taršą.
Įkainis žalai už pavojingųjų atliekų išmetimą į aplinką – 36 tūkst. litų už toną, nepavojingųjų – 15 tūkst. litų už toną. Už patį mažiausią į aplinką išmestų atliekų kiekį pažeidėjas turi sumokėti ne mažiau kaip 1 500 litų, kai užteršia aplinką pavojingomis atliekomis, ir 500 litų – nepavojingomis.
– Tačiau garažai – tai ne tik autoservisai. Tokiame smulkiojo verslo mieste kaip Kaunas garažuose ir baldai gaminami, ir neva išskirtinių prekės ženklų drabužiai siuvami. Kaip gamtos aplinką veikia toks „garažinis verslas“?
– Baldų gamyba garažuose tikrai išplėtota. Žiemą turėjome vargo tikrindami tuos baldų fabrikėlius. Įvairias gamybos atliekas, dažniausiai drožlių plokščių, darbininkai degindavo krosnelėse, iš garažų rūko dūmai.
Dabar taip jau nėra. Gal todėl, kad rengėme reidus, o gal todėl, kad jau šilta ir poreikio kūrenti nebėra.
– Kaune, ypač miesto pakraščiuose, gausu medinukų ir mūrinukų, neprijungtų prie centralizuotos nuotekų sistemos. Ar daug dar mieste kaimiškų išviečių, iš kurių duobių biologinės civilizacijos atliekos srūva į Nemuną, Nerį, gruntinius vandenis.
– Na, išviečių tai jau tik pirštais suskaičiuotume. Bet dėl vietinių nuotekų surinkimo įrenginių bėdų yra. Ši problema ypač aštri Rokuose, Vaišvydavoje, ant Žaliakalnio šlaito įsikūrusiuose kvartaluose.
– Bet juk vietiniai nuotekų valymo įrenginiai dabar modernūs, gerai išvalo vandenį?
– Tačiau juos reikia tinkamai prižiūrėti. Po 2–3 metų jie užsineša dumblu, o nemaža dalis savininkų nepasirūpina juos pravalyti, neatsispiria pagundai pramušti skylę ir išleisti teršalus į aplinką.
Pernai skyrėme nuobaudas už savavališką nuotekų išleidimą 16-kai savininkų. Šiaip jaunesni, šiuolaikiškai mąstantys kauniečiai uoliai rūpinasi, kad tarša iš jų namų nepatektų į aplinką. Bet dar yra tokių, kurie galvoja senoviškai: tegul viskuo valdžia pasirūpina.
Pavyzdžiui, Rokuose, Vaišvydavoje daug sovietinių nuotekų surinkimo šulinių. Tai iš esmės gelžbetoniniai žiedai. Įrenginiai nusidėvėję, teršalai sunkiasi į gruntą. Ir įrenginiai seni, ir tokių namų savininkai mąsto inertiškai: ne mano reikalas.
Taip, kauniečių galvosena keičiasi, jiems vis labiau rūpi, kokioje aplinkoje gyvena jie patys, gyvens jų vaikai ir anūkai. Bet galvojimas keičiasi ne taip greitai, kaip norėtume.
– Bet juk dabar nėra sudėtinga prisijungti prie centralizuotų nuotekų tinklų, jie tiesiami už ES pinigus? Štai visas Aleksotas perraustas, tiesiamas vandentiekis, kanalizacija. Nors kauniečiai ir taupūs žmonės, bet juk už dyką, kodėl nepasinaudoja proga?
– Ne visai už dyką. Savų pinigų irgi tenka skirti, reikia nutiesti įvadą nuo namų iki trasos už savo pinigus. Ne tik pinigų, bet ir kojas pamiklinti reikia – pasidaryti techninį projektą, sutvarkyti dokumentus. Bet suprantu vyresnio amžiaus, vargingai gyvenančius kauniečius.
Kaip savivaldybė padeda atnaujinti būstus, taip galėtų pagelbėti ir tiesiant nuotekų tinklus. Galėtų būti suteikta teisė įsivesti įvadus už išperkamąją nuomą ir kitais būdais.
Pagaliau ir vandentiekio, kanalizacijos paslaugas teikianti įmonė kartais keistai elgiasi. Pavyzdžiui, Rokuose nutiesė centralizuotas trasas tik kas antroje gatvėje. Likusių gatvių gyventojai užsispyrė – kodėl kaimynams nutiesė, o mums ne? Tai nieko ir nedarysime patys!
– Ar pastaruoju metu buvo atvejų, kad į mūsų upes būtų patekęs didelis teršalų kiekis?
– Maždaug prieš tris savaites Neris buvo nusidažiusi rausvai. Iš buvusio „Šilko“ kombinato Vilijampolėje į upę pateko didelis kiekis dažų. Deja, tai didelių gamyklų privatizavimo pasekmė.
Jas įsigijo daug savininkų, išsidalijo gamybines patalpas, o pasirūpinti kanalizacijos, nuotekų sistemomis nesuskubo.
Nemažai yra nebeveikiančių gamyklų arba tokių, kuriose įsikūrę dešimtys smulkių cechų.
Nėra aiškaus šeimininko, aplinkai pavojingos medžiagos liko be priežiūros.
