Anot jo, kaltu dėl eismo įvykio Lietuvoje galima tapti net ir nebuvus toje vietoje, kur viskas nutiko: „Teismai ir policija šiandien piktnaudžiauja tuo, kad užtenka bet kokio liudytojo melagingų parodymų ir negalioja jokie faktiniai duomenys.
Įsivaizduokite situaciją: įlenkimų transporto priemonėje nėra, kitų apgadintų vietų aukščiai nesutampa, kiti liudytojai sako, kad automobilis buvo visai ne toje vietoje, o vis tiek lieki kaltas dėl neva sukeltos avarijos“, – pasakojo D.Repčys.
Apie avariją pranešė kaimynė
Į nemalonią istorija D.Repčys įsipainiojo prie kelerius metus, kai jo automobilis stovėjo garaže, o chuliganai įlenkė kaimyno automobilio sparną ir tuo apkaltino būtent jį. „Maniau, kad teismui svarbūs faktai, bet buvau šokiruotas ir toliau ieškau teisybės“, – sakė pašnekovas.
Kad padarė avariją, vyras sužinojo iš kaimynės: „Į duris paskambinusi kaimynė pareiškė, kad aš įvažiavau į jos automobilį. Ji teigė, kad patį faktą sutinka paliudyti kitas kaimynas, kuris neva šį įvykį matė pro virtuvės langą ir iškvietė policiją.“
„Mano automobilis buvo apžiūrėtas ir jokių įbrėžimų nerasta. Toje situacijoje pareigūnai neišdrįso man inkriminuoti dar ir pabėgimo iš įvykio vietos, tad dokumentuose buvo nurodyta, kad galėjau nepajausti, kad kliudžiau kitą automobilį“, – įvykio detales pasakojo pašnekovas ir pridūrė, kad liudytojas painiojosi ir niekaip negalėjo apsispręsti, ar jo neva matytas automobilio vairuotojas po avarijos buvo išlipęs ir apžiūrėjo apgadintą kaimynės transporto priemonę, ar ne.
Atsisakė skirti ekspertizę
Vyras dėl avarijos buvo pripažintas kaltu, iš jo pusmečiui buvo atimtas vairuotojo pažymėjimas. „Tai didelė neteisybė, juo labiau kad tokie dalykai gali pasiekti baudžiamąją teisę. Teismuose vadovaujamasi ne faktais, o emocijomis“, – kalbėjo jis.
Prieš 17 metų vyras turėjo įmonę. Ji bankrutavo, tačiau šios istorijos šleifas D.Repčį persekioja visus septyniolika metų. Nors bylos atomazga parodė, kad vyrui mesti kaltinimai nepagrįsti, jis tebejaučia kartėlį dėl Lietuvos teismų sistemos neveiksnumo.
Paklaustas, kokių veiksmų ėmėsi, kad įrodytų, jog tada, kai buvo apgadintas kaimynės automobilis, jo transporto priemonė stovėjo garaže, vyras sakė: „Visų įmanomų. Pateikiau palydovines nuotraukas, kviečiau liudytojus. Buvo atsisakyta skirti ekspertizę.“
Pašnekovas buvo nustebintas, kai jo liudytojų imta klausinėti, kokius santykius jie palaiko: „Kaimyno paklausė, kokie mūsų santykiai, o šis atsakė, kad normalūs. Teisėja leido sau padaryti išvadą, kad „normalūs“ reiškia, jog šis atėjo man padėti. Kitos pusės liudytojas į tokį pat klausimą atsakė, kad santykių nepalaiko jokių. Vien to užteko, kad teisėja padaryti logika nepagrįstas išvadas.“
„Teisme buvo dvi liudininkės, kurios paliudijo, kad lemtingą naktį mano automobilis stovėjo garaže, tačiau į jų parodymus nebuvo atsižvelgta, nes „per geri mūsų santykiai“, – sakė jis.
Pavyko atnaujinti tyrimą
D.Repčys įvairių institucijų slenksčius mynė daugiau nei porą metų ir galiausiai po kelių bandymų atnaujinti tyrimą tai padaryti pavyko.
„Situacija gana banali. Pro sustatytus automobilius einantys jaunuoliai linksminosi juos spardydami. Tokią jų atrakciją mačiau savo akimis. Iš pradžių kaimynas mano pasakojimu nepatikėjo, bet kai jam įlenkė antrą sparną, pats pripažino, kad tai ne automobilio įvažiuota, o žymė, likusi nuo smūgio. Kaimynų automobiliai stovi šalia.“
Pašnekovas pasakojo, kad dėl atimto vairuotojo pažymėjimo patyrė daug sunkumų: „Tais metais mano trylikametė dukra pakėlė prieš save ranką ir pasitraukė iš gyvenimo. Buvo daug rūpesčių organizuojant laidotuves. Nervų visas šitas bylinėjimasis kainavo nemažai.
Pareigūnai su manimi bendravo arogantiškai, kelis kartus girdėjau, kad nieko neįrodysiu, kad manęs laukia tik tūkstantinės baudos ir vairuotojo pažymėjimo atėmimas. Suprantu, kad mano žodžiai skamba emocingai, bet mane teismas nubaudė taip pat vadovaudamasis emocijomis, o ne faktais“, – kalbėjo D.Repčys.
Vyras įsitikinęs, kad daug kantrybės kainavusioje situacijoje iš tiesų reikėtų kalbėti apie chuliganizmą, nes kaimyno automobilį apgadino siautėję jaunuoliai, o ne įvyko eismo įvykius.
Teisininkas: „Neatsargi kaltė nėra prielaida bausti“
Teisininkas Augustinas Vaičiūnas teigė, kad jo darbo praktikoje buvo ne vienas atvejis, kai vairuotojams teko įrodinėti savo nekaltumą.
„Kokia yra pasišalinimo iš įvykio vietos kaip teisės pažeidimo sudėtis? Labai svarbu atkreipti dėmesį, ar tai buvo padaryta tyčia. Neatsargi kaltė nesudaro šio teisės pažeidimo sudėties. Vadinasi, bylos duomenimis turi būti įrodyta, kad konkretus asmuo ne tik išvažiavo iš įvykio vietos, bet ir taip pasielgė tyčia – žinodamas ir suprasdamas, kad sukėlė eismo įvykį.
Būna daug atvejų, kai apsisukdamas siaurame kieme koks nors senukas vos prisiliečia prie kito automobilio ir net nepajutęs nuvažiuoja. Jei žmogus net nesuprato, kad sukėlė eismo įvykį, ir nėra tyčinio pasišalinimo, tai jis negali būti už tai baudžiamas. Jau nekalbu apie atvejus, kai žmogaus toje vietoje net nebuvo“, – kalbėjo advokatas.
Teisininko teigimu, policijos pareigūnai dažnai į situaciją per daug nesigilina ir, jei žmogus pasišalino, rašomas protokolas, vairuotoją užgriūva visos pasekmės. „Teismai į tokius atvejus gilinasi tuomet, kai verti juos tai daryti. Deja, neretai vairuotojai patys priversti rinkti įrodymus ir argumentus, kad negalėjo nei matyti, nei pajusti. Tiesa, dažnu atveju teismai baudžia tik už eismo įvykį.“
Pašnekovas juokavo, kad jei jau apgadintas automobilis stovi be pusės priekio, o vairuotojas tvirtina nieko nepajutęs, tai sunku tikėtis palankaus sprendimo.
Subjektyvus įrodymų vertinimas
Paklaustas, ar tiesa, kad užtenka liudytojo parodymų, jog teismas nuspręstų, kad vairuotojas kaltas, A.Vaičiūnas kalbėjo: „Neseniai turėjau tokią bylą, kur net iš pateiktų vaizdo nuotraukų kyla didelis klausimas, ar automobiliai apskritai kontaktavo, pažeidimų buvo matyti skirtinguose aukščiuose. Tuomet teismas skyrė ekspertizę. Ekspertų užduotis atsakyti, ar buvo transporto priemonių kontaktas ir koks jis galėjo būti.“
Teisininko teigimu, tokios aplinkybės, kaip liudytojas teigia, jog vairuotojas išvažiavo iš įvykio vietos net neišlipęs, jau leidžia daryti prielaidą, kad jis apskritai nieko nepastebėjo.
„Įrodymo vertinimo taisyklės yra labai subjektyvus dalykas. Teisėjas faktus turi vertinti pagal vidinį įsitikimą, ne bet kokį, o pagrįstą teisine sąmone ir t.t. Žinoma, būtina žiūrėti į konkrečius kiekvienos bylos duomenis, bet bet kokių abejonių kėlimas yra naudingas“, – kalbėjo teisininkas.
Teisininkas pasakojo turėjęs bylų, kur pirmosios instancijos teismas žmogų nubaudžia kaip avarijos kaltininką, o aukštesnės instancijos teismas išteisina. Anot jo, vairuotojai turėtų žinoti savo teises ir aktyviai jas ginti.
