Tačiau tai gali pasikeisti. Šiemet „Jaunojo dizainerio prizą“ produkto dizaino kategorijoje pelnęs Vilniaus dailės akademijos bakalauras Lukas Avėnas publikai pristatė koncepcinį triratį automobilį-motociklą AKO, apjungiantį geriausias motociklų bei automobilių savybes.
Išskirtines savybes šiai transporto priemonei suteikia ne tik palinkstanti važiuoklė, bet ir transporto priemonės išorėje esantis variklis bei kiti inovatyvūs dizaino sprendimai.
Be to, kūrėjas neslepia ambicijų išskirtinę transporto priemonę gaminti, ir ketina tai daryti Lietuvoje.
– Lukai, kaip kilo mintis sukurti transporto priemonę?
– Sukurti transporto priemonę man pasiūlė inžinierius Artūras Mikalauskas, pamatęs mano sukurtą katamaraną „Rei“ – jis pateko į garsų dizaino portalą designboom.com bei įvairius lietuviškus portalus ir žurnalus.
Artūras su savo kolega Luku Bučiausku kelis metus laisvalaikiu kūrė į vairavimo sistemą integruotą mechaninę kėbulo pavertimo sistemą. Su tokia važiuokle galima pasiekti visas geriausias motociklo valdymo savybes, tuo pačiu metu sėdint lyg automobilyje su naikintuvo elementais.
Taigi idėjos autoriai yra būtent šie žmonės, o aš turėjau puikią progą prisidėti prie jų komandos su savo dizaino žiniomis ir idėjomis. Tačiau visą laiką glaudžiai bendradarbiavome – kartais aš komentuodavau inžinerinę dalį, o kartais Artūras komentuodavo dizainą.
– Ko iš šios patirties išmokote?
Kai pasirinkau temą baigiamajam darbui, visi sakė, kad bus sunku, ir aš pats supratau, kad pasirinkau itin sudėtingą dalyką, bet man buvo labai įdomu, ar sugebėsiu.Turbūt pakankamai daug dirbant, sukurti galima praktiškai bet ką.
Vieną dieną prisiminiau Winstono Churchillo citatą „Jei tenka eiti per pragarą, tiesiog eik“ („If you’re going through hell, keep going“).
To, kaip man ėjosi, negalėčiau pavadinti pragaru – buvo tikrai smagu ir įdomu, bet taip pat ir labai sunku. Nesvarbu ką ir kaip darai, kad ir kaip sudėtinga viskas atrodytų, svarbiausia nesustoti.
– Ar tikitės tokią transporto priemonę imti gaminti?
– Jau nuo pat pirmo susitikimo buvo nuspręsta, kad mes AKO tikrai pagaminsim. Šiuo metu projektu domisi kelios lietuviškos įmonės, tačiau akivaizdu, kad tokio sudėtingo objekto išvystymui reikalingos didelės investicijos, todėl esame pateikę paraiškas Europos Sąjungos fondams.
Taip pat, kai bus baigtas fizinis pakabos prototipas, tikimės pritraukti investicijų iš užsienio, galbūt pasitelksime ir „Kickstarter“ platformą.
Taip pat šiuo metu renkame komandą su reikalingomis kompetencijomis, norinčią dirbti sinergijos ir sėkmės dalinimosi principu.
– Jei reiktų rinktis tarp automobilio ir motociklo – kurį pasirinktumėte?
– Abu turi akivaizdžių privalumų ir trūkumų. Nors aš mielai važinėčiau tik motociklu, mūsų klimato juostoje daugiau nei pusę metų tai neįmanoma. Ir motociklo aš šiuo metu neturiu.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte projektuodamas AKO?
– Didžiausias iššūkis buvo tai, kad iki tol aš visiškai nesidomėjau nei automobiliais, nei motociklais, o ypač jų važiuoklės mechaninėmis charakteristikomis.
Baigiamajam darbui turėjau maždaug tris mėnesius ir per tą laiką turėjau labai daug išmokti – taigi dirbau ne tiesiog daug, o praktiškai nesustodamas. Dar niekada neteko kurti objekto su tiek daug skirtingų detalių, kurios visos yra taip glaudžiai susijusios ir nuo kiekvienos iš jų padėties priklauso visas likęs modelis – svarbus kiekvienas milimetras.
Labai džiaugiuosi, kad inžinieriai manimi visą tą laiką pasitikėjo ir dirbo kartu, o darbo vadovas Šarūnas Šlektavičius, kuriam labiausiai ir norėčiau padėkoti, nuolat dalijosi patirtimi ir padėjo priimti įvairius sprendimus.
Taip pat labai smagu, kad visa dizaino katedra yra labai suinteresuota skatinti studentų bendradarbiavimą su kitų profesijų atstovais. Taigi su puikių dėstytojų pagalba, bendromis jėgomis turime galimybes Lietuvoje sukurti labai įdomius ir konkurencingus produktus.
– Kokius apdovanojimus už kokius savo darbus ir kuriais metais esate laimėjęs?
– Mano šviestuvas „Tano“ 2015 m., yra įvertintas Italijoje rengiamo tarptautinio konkurso „A' design award“ sidabru, lietuvišku „Gero dizaino“ prizu, taip pat prancūzo Marc Praquin inicijuotu „Design and design“ apdovanojimu.
Pastarąjį taip pat yra pelnęs mano krėslas „14“, laikrodis „Broken line“, laikrodis „Time tune“ ir kavos staliukas „AMÉ“ Taip pat nemažai dėmesio sulaukė mano suprojektuotas katamaranas „Rei“.
– Kurie jūsų projektai yra sulaukę didžiausio susidomėjimo?
– Jeigu susidomėjimą vertinčiau finansiškai, tai laikrodis „Broken line“, kurį nupirko įmonė. Jeigu publikacijų skaičiumi, tai turbūt krėslas „14“. Jeigu apdovanojimų skaičiumi, tai šviestuvas „Tano“. Jeigu publikacijų svarba, tai katamaranas „Rei“. Būtent jis buvo didžiausią postūmis mano veikloje – be jo sėkmės nebūtų įvykę daug kitų dalykų.
– Kokie jūsų artimiausi planai?
– Tikrai tęsime AKO projektą, taip pat norėčiau siekti magistro laipsnio, bet dabar jau abejoju, ar spėsiu. Kol kas nenorėčiau įvardinti firmų ir asmenų, su kuriais turiu komercinių planų, tačiau, jei visas pavyks, manau, išgirsite apie mane.
– Jei ne paslaptis, kaip panaudosite 1000 eurų prizą?
– Gali būti, kad tuo metu, kai gausiu pinigus, būsiu pamiršęs iš kur jie. Bet kokiu atveju, aš labai nenoriu priklausyti nuo tėvų, todėl tiesiog naudočiau juos gyvenimui.
Gali būti, kad teks pirkti naują kompiuterį, nes kažin ar dabartinis buvo sukurtas tokiam intensyviam darbui – galima tik stebėtis, kad tiek visko darant kiekvieną dieną, dar nesudegė motininė plokštė.
Pagrindiniu prizu įvertintą L.Avėno bei 14 kitų konkurso nominantų darbus galima pamatyti „Jaunojo dizainerio prizo 2016“ parodoje, kuri iki liepos 23 d. veikia Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėje TITANIKAS (Maironio g. 3).
Konkursą „Jaunojo dizainerio prizas“ nuo 2011 m. kasmet organizuoja VDA Dizaino inovacijų centras.
