Kad remontuojamame kelio ruože nebūtų liūdna, spūstyse įstrigusius vairuotojus iš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos, Estijos, Suomijos, Latvijos, Kazachstano ir kitų šalių linksmino kelininkėmis persirengusios merginos ir humoristė Violeta Mičiulienė.
Kelio moters Stefutės personažą sukūrusi aktorė liko nustebinta daugelio vairuotojų geros nuotaikos, tačiau ne viskas ėjosi sklandžiai.
- Pirmają akcijos dieną keletą valandų bendravote su vairuotojais, kurie dėl kelio darbų buvo priversti lūkuriuoti prie laikinųjų šviesoforų. Kokie Jūsų ryškiausi įspūdžiai iš darbo kelyje? Kas labiausiai sujaudino?
- Vienas jaunas vairuotojas skubėjo namo į Kazachiją su tik ką Lietuvoje įsigytu automobiliu. Žmogus džiaugėsi, kad kol buvo kelyje, jam namuose gimė sūnelis Artūras.
Nustebino, nors, kita vertus, ko čia stebėtis, kad kelyje buvo labai daug mašinų, kurių vairuotojai lenkai.
Faktiškai tam nebuvau pasiruošusi, bet iš praeities koncertų Lenkijoje buvo žinomi keli anekdotai lenkų kalba, kas labai padėjo sustiprinti draugystę tarp dviejų tautų. Lenkai iš pat pradžių šiek tiek išsigandę reagavo į mus, o po to humoras apšildė ir santykius, ir jausmus.
Visi pravažiuojantieji labai nuoširdžiai pasakojo apie savo kelionės tikslus. Vienas vežė iš savo miško malkas, nes sakėsi turįs rūkyklą Zarasuose, pakvietė mus į svečius. Kitas į sodybą važiavo.
Tretieji važiavo pas uošvienes, kiti tikėjosi tuo keliu pasiekti Visaginą, pasiklydę kažkaip.
Koks bebūtų sunkus kelias, nuotaikos visų kalbintų vairuotojų buvo labai geros, žmonės, vis dėlto, sugeba kelyje atsipalaiduoti. Kad ir kaip būtų sunku teigiamai žiūrėti į remontuojamą kelią, dažnas trukdžius priima geranoriškai, nes iš tikro kelias juk yra remontuojamas todėl, kad automobilininkams būtų geriau.
Sutikome daug rusų, baltarusių, kuriems buvo keistas tas procesas. Įteikiame suvenyrą, tai kiekvienas, gavęs nedidelę dovanėlę, priima ją kaip didžiausią dovaną. Ir patys vairuotojai dovanojo saldainius ir suvenyrus iš savo šalių.
Mažiausiai kantrybės turi jauni žmonės. Ir čia tame kelyje pasitaikė jaunų žmonių, kuriuos erzina trukdymai, tačiau vos priartėjus prie automobilio su jame sėdinčiu piktu vairuotoju, jo veide iš karto nušvisdavo šypsena, akivaizdžiai matėsi, kaip nuslūgsta įtampa.
- Gal pasitaikė pirktų vairuotojų ar pavojingų situacijų?
Buvo viena tokia „džipinio“ modelio mašina, kuri, nors aš ir pakėliau lazdelę ją stabdydama, pakankamai agresyviai pralėkė pro mane.
Pamačiau baltarusiškus valstybinius mašinos ženklus. Automobilyje sėdėjo žmogus, su kuriuo šiaip gyvenime nelabai norėčiau turėti kokių nemalonių reikalų.
Priėjau, pakalbėjau, o keleiviai atsakė: „O Dieve, pagalvojome, jeigu kas stabdys dar kartą, iš viso niekur nebenuvažiuosime. Mes tiek pravažiavome, mes taip skubam“.
Po to atlėgo, juokėsi, paprašiau šiek tiek žiūrėti paprasčiau į tuos laikinus sustojimus. O nueidama atkreipiau dėmesį, kad po automobilio valstybiniais ženklais buvo raidės KGB. Norėjau sugrįžti pasitikslinti, o paskui pagalvojau, kad gal geriau nereikia.
Tam žmogui aš turbūt išduočiau visas paslaptis.
O vienas automobilis, su kurio vairuotoju ir keleiviais teko bendrauti, man labai priminė tuos romų tautos atstovus, kurie važiuoja į Lietuvą uždarbiauti apgaudinėjant pakelėse mūsų tūlus lietuvius piliečius.
- Minėjote, kad akcijos metu patirti įspūdžiai iš esmės geri, švietė saulė, aplinkui žydėjo pienės. Ir nesvarbu, kad kelyje pasitaikė visokių trukdžių, žmonės vis viena šypsosi?
- Aš galvoju, kad tokių akcijų tikrai reikia žmonėms, įtampai nuimti. Sugebėjimui su šypsena pažvelgti į susidariusią situaciją.
Labai nustebino, kad žmonės, važiuodami labai sudėtingomis eismo sąlygomis, pamatę mus - Kelio moterį Stefutę ir „Taisom kelią“ merginas - nebuvo susiraukę ar pasipiktinę, lyg būtume vieni iš kelio trukdžių.
Užsieniečiai, kurie nežinojo, kas čia vyksta, labai gražiai reagavo. Iš pat pradžių būdavo pasimetę, o kada jiems paaiškindavai, paprašydavai būti tolerantiškiems kelių darbams, mūsų prašymui pritardavo.
Sutikau šeimą, vyrą su žmona, kartu su savo vaikais keliaujančius per Europą. Į Lietuvą jie atvyko po 20 metų pertraukos.
Svečiai neslėpė susižavėjimo, kad per du dešimtmečių mūsų šalis pasikeitė, tapo gražesnė, jiems labai patiko Lietuvos keliai. O kelias Kaunas-Zarasai-Daugpilis, vedantis Lietuvos/Latvijos sienos link, jiems buvo vienas iš paskutinių taškų, kertant valstybinę sieną.
Užsieniečiai buvo sužavėti, kad pas mus vykdoma tokią akcija, atsiprašant už nepatogumus kelyje, sakė: „Na žinot, mes buvome ir Suomijoje, važiavom per visą Europą, bet kad būtų tokia akcija, nesame matę“.
Svečiai buvo sužavėti. Dar susitarėm, kad jie sugrįš po poros metų ir pravažiuos jau atnaujinti patogiu keliu. Tik apgailestavo, kad pasibaigus darbams, nebesutiks akcijos dalyvių. Pasak jų, jau geriau būtų kažkokie trukdžiai kelyje, bet kad šalia stovėtų žmonės, kurie praskaidrintų nuotaiką.
- Kaip Jūsų gyvenimą pakeitė kelio moters Stefutės personažas, nes dabar būti Stefute tenka bemaž nuolat?
- Pirmiausia, mane atpažįsta ir pripažįsta kelininkai ir tuose objektuose, kur akcijos metu mes su merginomis dar nebuvome užsukusios. Tai iš tiesų labai malonu.
Šis personažas, manau, toks įtikinamas todėl, kad daugeliui primena jų barningas mamas, močiutes, uošvienes ar tetas, kurios, nors ir triukšmauja bei nurodinėja, vis viena linki tik gero.
Sulaukiu daug skambučių ir laiškų, su klausimais, kada „Taisom kelią“ komanda apsilankys kitame, jiems svarbiame kelyje. Dažnai girdžiu vairuotojus kartojant Stefutės mėgstamą frazę: Važiuosi greitai, bet neš vis viena lėtai...“
Niekas nesitiki staigių esminių pokyčių per vieną dieną, tačiau lašas po lašo į žmonių sąmonę turi ateiti žinia, kad kelyje esi ne vienas, kad reikia elgtis drausmingai ir saugotis.
- Kelio moteris Stefutė autoritetinga kelių ir kelininkų darbų žinove tapo prieš kelis mėnesius. Koks iš jūsų komentuotų gyventojų klausimų įsiminė labiausiai?
- Man visi klausimai yra labai įdomūs. Daugelis jų gali atrodyti juokingi, bet jeigu žmogus klausia, tai reiškia, kad jam tai rūpi.
Man niekad į galvą nešautų teirautis, kokius medžius prie kelio ir kur galima sodinti, ar parduoti man priklausantį kelio galiuką dabar, ar laukti geresnių laikų.
Kaip „topinį“ įvardinčiau klausimą apie tai, kaip išsivirti asfaltą namų sąlygomis. Juk jei kiekvienas pradėtų lopyti kelius, kur sumanęs, mūsų Lietuva taptų panaši į seną sudygsniuotą močiutės paklodę.
Tačiau svarbiausia, kad žmonės domisi ir nori žinoti atsakymus. Baisiau būtų, kad visa tai būtų niekam neįdomu. Mums turi rūpėti mūsų ateitis ir kelias į tą ateitį.
