Taigi, per devynias dienas trijulė sukorė 1088 km, patyrė įvairiausių nutikimų, iš arčiau pažino savo kraštą, išgirdo visas tarmes, suvalgė per 100 kiaušinių ir nustatė, kad skaniausi šaltibarščiai – Rokiškyje.
Įkvėpė istorinis ralis
Viskas prasidėjo prieš dvejus metus. Nedidelė metalinė lentelė su užrašu „Smetonos ralis“ atsitiktinai pateko į baldų pramonėje besisukančio ir senovines monetas kolekcionuojančio Mindaugo Stonio rankas.
Jis prasitarė apie tai dar dviems bičiuliams – verslo atstovams Nerijui Jurgaičiui ir Mindaugui Misevičiui, kuris geriau žinomas kaip regbio klubo „Vairas“ žaidėjas ir Lietuvos vyrų regbio rinktinės narys.
Pasirodo, istorinės automobilių ir motociklų varžybos aplink Lietuvą vykdavo nuo 1931 m. Jos prasidėdavo nuo laikinosios sostinės Kauno ir tęsdavosi pro Molėtus, mat iki 1940 m. Lenkija Vilnių buvo įtraukusi į savo valstybės sudėtį. Ant kiekvienos transporto priemonės priekio būdavo pritvirtinta po dalyvio kortelę – tokią, kuri šiauliečius ir įkvėpė žygiui dviračiais.
Istorinių varžybų trasą aplink šalį vyrai nusprendė šiek tiek pakoreguoti – į maršrutą įtraukti Vilnių.
Sumanymas atsipirko su kaupu – šiauliečiai išvydo iki tol neregėtų vietovių, kiekviena diena atnešdavo naujų įspūdžių, atsirado puiki proga pasimatyti su senais bičiuliais ir susipažinti su kitais žmonėmis.
Sprogo padanga, dingo bagažas
Bičiuliai kelionę pradėjo planuoti prieš pusmetį, kai žygio mintis jau subrendo ir sutapo visų atostogų laikas. Kur įmanoma, suplanavo apsistoti pas draugus, kur ne – pasiieškojo kaimo turizmo sodybų.
Puikios sportinės formos M.Misevičiui net nereikėjo treniruotis, o kiti bendražygiai keletą kartų numynė po 80-90 km atstumus Šiaulių rajono ribose, išbandė, pasitikrino, kokio ilgio atstumą gali įveikti.
Besiruošdami kelionei, jie užsisakė panašių maršruto kortelių, kurias vėliau dalijo sutiktiems žmonėms.
Žygis prasidėjo nuotykiais jau nuo pirmos dienos. „Atsikėlėm šeštą ryto, susitikom degalinėje ir dar niekur neišvažiavus Mindaugui sprogo dviračio padanga. Nieko sau pradžia, galvojam“, – prisiminė etaplius.lt kalbintas regbio žaidėjas.
Sutvarkius draugo dviratį, trijulė nuvažiavo iki Užvenčio, ten papusryčiavo ir sutiko pažįstamą, kuris ne tik 50 menininkų subūrusį plenerą, vykstantį malūno prieigose, aprodė, bet ir porą petankės partijų sužaisti pakvietė.
Neplanuotas susitikimas virto smagia atrakcija, mat vienas iš keliauninkų tikslų buvo sudalyvauti viename petankės turnyrų. Planuotame turnyre, deja, jie vėliau sudalyvauti nespėjo, tad kaip paguoda tapo sužaistos partijos Užventyje.
„Tuo pirmos dienos nuotykiai nesibaigė. Bevažiuojant į nakvynės vietą prie Platelių, Mindaugas pametė pusę bagažo ir niekas to nepastebėjo“, – pasakojimą pratesė M.Stonys. Bandymas grįžti ieškoti pražuvusios mantos buvo nesėkmingas.
„Išaušus rytui, draugas sako sapnavęs, kad bagažas atsirado. Sakau – neerzink, nes ir taip sunku“, – prisiminė M.Misevičius. Pasirodo, sapnas buvo pranašiškas. Iš nakvynės vietos grįžtant į trasą, bagažas žygeivius pasitiko prie geležinkelio pervažos. Jį padėjo pervažos budėtoja, kurios balso keliautojai tąkart neišgirdo.
Pasigedo dviračių takų
Kiekviena diena prasidėdavo nuo pusės aštuonių, vyrai išvažiuodavo tada, kai eismas būna mažesnis. Iki trečios valandos jau atvažiuodavo į numatytą vietą ir tada skirdavo laiką praplėsti akiratį, aplankyti tai, ko nebuvo matę. Tikslas nebuvo vien tik minti.
Ilgiausia ir sunkiausia, bet ir viena gražiausių atkarpų, kurią teko įveikti - 138 km važiuojant iš Platelių į Rusnę. Priešais pūtė stiprus vėjas, gedo dviračiai, sprogo padanga, teko laukti kelto.
„Kone per visą Neringą tęsiasi 45 km dviračių takelis. Tokio ilgumo dviračių tako Lietuvoje daugiau nesutikome“, – apie sunkumus nustelbusį patogumą važiuoti dviračių taku etaplius.lt kalbėjo M.Misevičius.
Labiausiai keliautojai pasigedo dviračių takų ir vairuotojų kultūros. „Jeigu jau dviratininkas esi, tai atrodo, kad nepažeidžiamas žmogus. Jeigu sunkvežimis važiuodavo, tai stengiesi į kelkraštį pasukti, bet žmonės vis tiek lenkia priešpriešiais. Juk galėtų pamąstyti, pristabdyti, juk iki nelaimės vienas žingsnis“, – stebėjosi M.Stonys.
Prie seniausio ąžuolo – permirkę lietuje
Važiuodami kelyje sutiko daug gerų žmonių, kurie ištiesdavo pagalbos ranką, nieko už tai neprašydami. Pavyzdžiui, Klaipėdoje meistras išardė, sutepė dviratį ir nieko už tai nepaėmė, tik baltu pavydu nulydėjo keliautojus.
„Dviratininkų bendruomenė Lietuvoje didelė. Šakiuose dviratininkai per metus keturis žygius surengia. Pasižiūri lankomiausias vietas ir miško keliais dumia, savaitgaliais šiaip žygius organizuoja. Šiauliai – irgi ne išimtis“, – džiaugėsi M.Misevičius.
Per devynias dienas trijulė kur tik nepabuvojo – ir į Gedimino bokštą numynė, ir buvusios Ignalinos atominės elektrinės teritorijoje įsiamžino, ir Stelmužės ąžuolą aplankė.
„Ignalinoje žemėlapį išsitraukiame, tokia ponia, buvusi apsaugos darbuotoja, prisistatė ir klausia, ką čia veikiam. Įspėjo, kad nefotografuotume, nes fotoaparatus atims. Su baime nuvažiavę prie pagrindinio pastato įsiamžinome, objektas tebėra saugomas“, – prisiminė nuotykį.
Ignalinoje važiuojant žvyrkeliu, trijulė papuolė į liūtį, tad smėlio pateko visur. Pavažiuoti toliau, neišvalius dviračių, buvo neįmanoma, tai teko juos išardyti ir viską po detalę išvalyti.
Seniausią Lietuvos ąžuolą dviratininkai apžiūrėti leidosi permirkę lietuje. Šlapi iki siūlo galo jie atvyko į nakvynės vietą, o šeimininkė prasitarė, kad galiūnas už 30 km esantis – tad argi toks atstumas išgąsdins.
„Apie Zarasus turizmo informacijos centre dirbanti moteris tiek daug pripasakojo, atrodo, miestelis – paprastas, o tiek daug istorijų sužinojom“, – prisiminė M.Misevičius.
Kavines vertino pagal šaltibarščius
Šiauliečiai į žygį daug mantos nepasiėmė: šiek tiek rūbų, miegmaišius. „Nakvynė nėra brangi. Ignalinoje, Visagine naktis miško apsuptyje, prie ežero žmogui kainuoja 25-30 Lt, – pastebėjo keliautojai. - Pavalgydavom pas draugus arba kavinėje, neišlaidaudavom, bet ko prireikdavo, tą ir pirkdavom“.
Į kiaušinius dviratininkai sako ilgai žiūrėti negalės. Patiekalus iš jų valgyti teko dažniausiai – per devynias dienas suvalgyta 100 kiaušinių.
„Jurbarke draugas buvo iškepęs kiaušinienės iš 20 kiaušinių, – pasakojo M.Misevičius. - Net kavinėse maistas skirtingas. Kaip kaimo turizmo sodybas vertina gandrais, taip mes kavines galėtume vertinti šaltibarčiais“.
Išragavę įvairiose Lietuvos vietose, nusprendė, kad skaniausius šaltibarščius tiekia Rokiškyje. Apkeliavę visą Lietuvą, visokių tarmių prisiklausė.
„Žmonės į Turkiją, Graikiją važiuoja, o juk ir Lietuvoje tikrai yra ką aplankyti. Visas kraštovaizdis labai gražus, ežerai, kalvos. Mūsų kraštas gal šiek tiek nuobodesnis, lygumų daugiau, bet ežerų kraštas, pajūris, su automobiliu tiek neapvažiuosi“, – visiems savo šalį patyrinėti patarė šiauliečiai.
Nuvažiavo daugiau nei milijoną metrų
Namų ilgesys keliautojus užklupo jau įveikiant paskutinę maršruto atkarpą, tada ir pedalus minti greičiau pradėjo. „Pasiekėm tai, ką buvom užsibrėžę. Minčių kyla kitiems žygiams, bet dar nedrįstam daugiau planuoti. Turi šitie įspūdžiai susigulėti“, – apie ateities planus dar nedrąsiai galvoja vyrai.
Po žygio vienas žygeivių draugų socialiniame tinkle parašė, kad tai žygis visai ne aplink Lietuvą – tai tas pats, kas bėgtum aplink stadioną, kirsdamas kampus. M.Stonys šiam atrašė – kai daugiau nei milijoną metrų nuvažiuoji, galima ir kampus kirsti.
Po žygio dviratininkai įsitikinę, kad tokį atstumą įveikti pajėgus kiekvienas žmogus, žinoma, tas, kuriam patinka toks judėjimo būdas ir kuris yra pasitikrinęs savo jėgas.
