Varžybos Druskininkuose - ne tik Lietuvos ralio čempionato paskutinis etapas, tai ir Baltarusijos ralio čempionato priešpaskutinis etapas. Ši aplinkybė užtikrins didesnę gausą auto sportininkų, o tai reikš, kad žiūrovams bus dar daugiau įspūdingų vaizdų tikrai įdomiose trasose.
Čia galutinai paaiškės kas Lietuvoje geba greičiausiai vairuoti automobilius.
Varžybų organizavimo ypatumai
„Kauno rudens“ lenktynių koordinatorė Inga Juškevičiūtė tikino, kad tokio kalibro renginio organizavimą užsiversti ant dviejų žmonių pečių nėra avantiūra. Jos teigimu, pasimokius iš praėjusių metų ralio klaidų pavyko „neužlipi ant grėblio“ ir realizuoti praktiškai viską, kas buvo planuojama.
„Be abejonės, visada kažką galima padaryti geriau. Šįkart mes padarėme maksimumą to, kas buvo įmanoma esamomis aplinkybėmis“, – tikino I. Juškevičiūtė. Ralį stebėjęs oficialus FIA „ambasadorius“ Arnas Paliukėnas po varžybų finišo neskubėjo kritikuoti pastebėtų trūkumų ir akcentavo pozityvius dalykus.
„Ne paslaptis, kad tai brangus sportas. Ši problema skausminga tiek lenktynininkams, tiek varžybų rengėjams. Tai objektyvios aplinkybės, lemiančios starte išsirikiavusių ekipažų skaičių ir organizatorių galimybes sukurti įspūdingą šou. Pinigai čia atlieka tokį pat svarbų vaidmenį, kaip krepšinyje įžaidėjas.
Vien dėl šios priežasties nenorėčiau skubėti su vertinimais ar kritika. Manau esminis teigiamas faktas yra tas, kad ralis apskritai įvyko ir kad entuziazmas nugalėjo skepsį. Kuo daugiau bus tokių žmonių, kurie ryžtasi organizuoti pakankamai sudėtingas varžybas, tuo greičiau ralis atsigaus“, – diplomatiškai dėstė A. Paliukėnas.
Jubiliejinės šturmano lenktynės
Dar vienas automobilių sporto autoritetas – daugkartinis Lietuvos čempionas Žilvinas Sakalauskas, šiųmetinėje „Kauno rudens“ fiestoje šventė neeilinį jubiliejų: lygiai prieš 25-erius metus jis debiutavo šturmano amplua būtent „Kauno rudens“ ralyje.
Dar daugiau – Žilvinas yra vienintelis iš profesionaliai sportuojančių lenktynininkų, kuriam teko ne tik gyvai matyti greičio ruožais lekiančius brolius Girdauskus (jų atminimui dedikuojamas „Kauno rudens“ ralis), bet ir skaityti kelio knygą Kastyčiui.
„Lietuviškas ralis yra patyręs ir pakilimų, ir sunkmečių. Puikiai pamenu metus, kai šalies čempionate varžydavosi dešimt ekipažų. Buvo laikas, kai varžybos apskritai nebuvo rengiamos ir labiausiai „išprotėję“ sportininkai važiuodavo lenktyniauti į Lenkiją. Vėliau buvo laikotarpis, kai mūsiškiame čempionate kaudavosi per 90 dalyvių.
Todėl sakyti, kad dabar laikas „blogas“, vargu bau ar galime. Manau, kad vyksta tam tikra kartų kaita – tradicines lenktynes organizuoja naujos komandos, o dėl nugalėtojų titulų varžosi nauji sportininkai. Viskas normalu“, – šypsojosi Ž. Sakalauskas.
Čempionai jau žinomi
Iki šiųmetinių ralio pirmenybių pabaigos dar likus vienam etapui čempiono titulą užsitikrino Ramūno Čapkausko ir Tomo Šipkausko duetas. Po triumfo „Kauno rudens“ lenktynėse jų ekipažą pavyti niekas neturi net teorinių galimybių.
Pasibaigus apdovanojimų ceremonijai kalbinamas šviežiai iškeptas čempionas Tomas atrodė ramus, kaip nušvitimą patyręs budistų vienuolis, todėl neatsispyrėme pagundai surengti nedidelę provokaciją. Klausiamas, ar nebijo, kad elektronikos amžiuje šturmanus pakeis GPS sufleriai, T. Šipkauskas dievagojosi neįsivaizduojąs, kad tai galėtų tapti realybe artimiausią dešimtmetį.
„Kažkas jau bandė skaityti stenogramą naudodamas planšetinius kompiuterius, tačiau neteko girdėti, kad bent vienam ekipažui tai būtų padėję važiuoti greičiau. Turint galvoje, kokiomis perkrovomis, vibracija, smūgiais šokant per tramplinus tenka dirbti varžybose, paprastas bloknotas ir pieštukas kol kas sunkiai pakeičiami“, – tikino Tomas.
Sportininkas taip pat prisipažino nekovojantis su pagundomis pačiam sėsti prie „kovinio“ ralio automobilio vairo: per 10 metų, kuriuos jis važiuoja drauge su R. Čapkausku, buvo pakankamai progų įsitikinti, kas kam arčiau širdies.
„Šalmą ant vinies pakabinsiu dirbdamas šturmano darbą. Ir labai tikiuosi, kad tai nenutiks nei ryt, nei poryt – mes su Ramūnu vis dar greitėjam. Ralyje branda ir stabilumas duoda daugiau, nei jaunatviškas nutrūktgalviškumas“, – filosofavo T. Šipkauskas.
Progą pasidžiaugti, jog pagaliau baigėsi pastaruoju metu įkyriai persekiojusios techninės problemos, „Kauno rudens“ ralyje turėjo universalusis Benediktas Vanagas, važiavęs „Subaru Impreza WRC“. Išskirtinai didelį būrį gerbėjų turintis lenktynininkas šįkart juos džiugino akiai malonia vairavimo technika, atnešusią trečiąją vietą bendroje įskaitoje.
Pusę ralio - be sankabos
Vienas iš keleto jaunosios kartos lenktynininkų, pradedančių kvėpuoti „seniams“ į nugarą – greičiausias Lietuvos architektas Karolis Raišys. „Kauno rudens“ ralyje jis pasiekė geriausią rezultatą tarp automobilių, varomų dviem ratais. Įdomiausia tai, kad pergalę 2WD įskaitoje „Flameris Racing Eneos“ komandos pilotas pasiekė lygiai pusę ralio įveikęs be sankabos.
Šis ryškiai oranžinio BMW M3 agregatas sportininkams įstatė „ragus“ trečiame greičio ruože. Tačiau ekipažui ir su techninėmis problemomis pavyko trasoje palaikyti neblogą tempą. To pakako, kad finiše komanda būtų pirma. Tiksliau – aplenktų nuo lenktynių pradžios pirmavusį brolių Nenartavičių ekipažą, kurie buvo priversti sustoti dėl nusukto pusašio iki finišo likus viso labo keletui kilometrų.
Bet, kaip sako ralio trasose gimusi patarlė, pirmas tas, kuris pirmas pasiekia finišą. Geromis emocijomis po lenktynių tryško ir 2-ąją vietą savo klasėje užėmęs ralio debiutantas Algirdas Kazlauskas. N40 vyrų autoklubo ideologas per pirmuosius tris greičio ruožus su senute „Subaru Imprerza“ sugebėjo įsibėgėti iki tokio tempo, kad galimybės iškvoti pergalę nebeatrodė nepamatuoti svaičiojimai.
„Nors mūsų ekipažas kartu važiuoja tik antrose varžybose, tarpusavio supratimas ir pasitikėjimas auga sulig kiekvienu greičio ruožu. Vienintelis dalykas, kuris trukdo būti greitesniems – vis dar sąlyginai mažas nuvažiuotų „kovinių“ kilometrų skaičius. Bet tai tikrai pataisoma“, – entuziazmu spinduliavo A. Kazlauskas.
