Viena medalio pusė, kai automobilis įsigijamas iš įmonės. Bet perkant iš fizinio asmens gali tekti gaudyti vėją laukuose, jei atsiskleis netikėti, brangiai kainuojantys gedimai.
Nekėlė įtarimų
Vilniečio V. A. istorija atspindi, kokių nuostolių jis galėjo patirti už defektus, atsiskleidusius po automobilio įsigijimo.
Naudoto automobilio besidairiusio vyro dėmesį atkreipė skelbimas apie Tauragėje parduodamą penkerių metų „Volkswagen Polo“.
Už šį naujesnio modelio automobilį su 1,6 dyzeliniu (66 kW) varikliu ir automatine pavarų dėže pardavėjas pageidavo virš 6 tūkst. eurų. Kaina atitiko pagal skelbimus parduodamų analogiškų automobilių rinkos vertės vidurkį ir nesukėlė abejonių.
Penktadienį po darbų iš Vilniaus į Tauragę nuvykęs apžiūrėti pasirinkto automobilio vilnietis jo šeimininko nebeužtiko.
Pirkinį parodė savininko kolega. Iš pažiūros automobilis atrodė tvarkingas, sklandžiai užsivedė ir nepriekaištingai važiavo. Tad neužtruko ir derybos. Po jų buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis ir automobilio rakteliai perduoti Vytautui.
Nuojauta neapgavo
Naujasis savininkas automobilį apdraudė, be trukdžių įveikė techninės apžiūros patikrą. Nepaisant sklandžios automobilio įsigijimo pradžios, nuojauta Vytautui pakuždėjo pasirūpinti dar ir garantija, kurią jis įsigijo pusmečiui už beveik 500 eurų. Ir šis sprendimas, kaip netrukus paaiškėjo, labai pravertė.
Praėjus savaitei po automobilio įsigijimo pradėjo streikuoti automatinės pavarų dėžės valdiklis arba liaudiškai – „elektroninės smegenys“.
Važiuojant automatinė transmisija ėmė išjunginėti pavaras. „Tekdavo sustoti, išjungti variklį ir vėl užvesti. Kuo toliau, tuo labiau ėmė dažnėti šie nesklandumai“, – pasakojo vyras.
Nugabenęs automobilį į gamintojų atstovybę naujasis savininkas išgirdo dar vieną įdomybę. Patikrinus gamintojų duomenų bazėje paaiškėjo, kad ridos skirtumas siekia apie 80 tūkst. km.
Tačiau ši žinia nepribloškė tiek, kiek verdiktas dėl pavarų dėžės remonto. Jis būtų siekęs 1400 eurų – beveik penktadalį automobilio kainos. Padėtį išgelbėjo remonto išlaidas padengusi garantija.
Įvertinti bendrą būklę
Bendrovės „Transporto studijos“ direktoriaus pavaduotojo, automobilių inžinieriaus – eksperto Ramūno Vėlavičiaus teigimu, patikrinti perkamo automobilio jis pirmiausia važiuotų į techninės apžiūros įmonę.
Joje už nedidelę kainą būtų įvertinta bendra transporto priemonės techninė būklė.
Jeigu iškiltų abejonės ar būtų nustatyti konkretūs trūkumai, tuomet tektų kreiptis į servisą dėl konkretaus mechanizmo, agregato ar sistemos pakeitimo. Servisai turi galimybę atlikti išsamesnius patikrinimus, bet jie brangiau kainuoja.
Kreipiantis į servisą dėl bendros automobilio techninės būklės įvertinimo reikės kelių specialistų, iš kurių kiekvienas turi savo darbo laiko įkainius.
„Tuo tarpu techninėje apžiūroje per trumpą laiką už nuosaikią kainą suteikiamas bendras transporto priemonės techninės būklės įvertinimas. Greitis, kaina, visapusiškumas“, – sako R.Vėlavičius.
Anot pastarojo, techninės apžiūros įmonės gali atlikti ir elektroninių sistemų patikrą, patikrinti amortizatorių veiksmingumą, ratų geometrijos ir ašių sureguliavimo taškus.
Neplanuotos išlaidos
Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto Automobilių katedros vedėjo dr. Saugirdo Pukalsko, naudoto automobilio pirkimas – didelė rizika.
Solidžiai kainuoja ne tik pats automobilis. Didelių išlaidų reikalauja ir kaskart brangstantis jo remontas. Nors pardavėjas ir privalo nurodyti defektus, bet neaišku, kiek jis pats gali apie juos nutuokti.
„Kartais ne iš blogos valios, net neketindamas nieko apgaudinėti. Jeigu jis pats aikštelėje automobilį vos išvydęs nupirko, o vėliau nuvarė į turgų parduoti. Paskui su juo bylinėkis, ir ką ten įrodysi?,“ – sako S.Pukalskas.
Anot jo, pasiremti vien tik pardavėjo surašytais defektais – miglotas sprendimas.
Kur kas patikimiau – kruopščiai patikrinti pasirinktą automobilį. Šiam tikslui geriausia pasirinkti autorizuotus servisus ar bent solidesnes techninės priežiūros stotis, turinčias diagnostikos įrangą.
„Tokiais atvejais praverčia ir neseniai rinkoje atsiradęs naudotų automobilių garantijos modelis, sudarytas pagal vokišką modelį, kuris pas juos veikia jau daugelį metų,“ – teigia S.Pukalskas. Bet ir patikrinus automobilį į agregatus neįlįsi. Todėl garantuoti, kad jie funkcionuos be trikdžių – praktiškai neįmanoma.
Atsako už daiktą
Pagal Civilinio kodekso 6.363 straipsnį, jeigu neįrodoma kitaip, daikto trūkumai, išaiškėję per 6 mėnesius nuo daikto perdavimo, laikomi buvusiais perdavimo metu, išskyrus atvejus, kai tai yra nesuderinama su daikto ar jo trūkumo pobūdžiu.
Tai reiškia, jei automobilis per 6 mėn. sugenda, pirkėjas turi teisę iš pardavėjo reikalauti kompensacijos ar atsiimti pinigus už daiktą.
Tiesa, tai negalioja susidėvinčioms detalėms.
Derėtų atminti dar vieną svarbų momentą. Kokie bebūtų susitarimai tarp pirkėjo ir pardavėjo, duoda jis garantiją ar neduoda, visus sutarties punktus būtina patvirtinti raštiškai.
Ir kuo aiškiau sutartyje aprašyta, kam garantija suteikiama, o kas lieka be jos – tuo geriau. Kodėl tai svarbu? Tam, kad išvengtume pardavėjų manipuliacijų garantijų tema. Kokių tik „garantijų“ neprikuria pardavėjai.
Vieni suteikia „žodinę“ garantiją. Kiti – garantiją tik „varikliui ir pavarų dėžei“. Tačiau derėtų reikalauti raštu išdėstyto įsipareigojimo. Populiariausia turgaus pardavėjų siūloma garantija – galiojanti tik tol, kol „automobilis išvažiuos iš stovėjimo aikštelės“.
Kartais pardavėjai bando atsikratyti įsipareigojimų, pirkimo-pardavimo sutartyje įrašydami, kad „garantija nesuteikiama“ ar pan. Tačiau toks susitarimas nieko nereiškia. Mat įstatymas turi viršenybę prieš „draugiškus“ susitarimus ir yra aukštesnės juridinės galios.
Todėl pirkėjui turint net elementarią pirkimo – pardavimo sutartį, lengviau galima išsireikalauti kompensacijos gedimo atveju.
