(Tęsinys. Pradžia: Taksi istorija: kaip elektromobiliai konkuravo su garvežiais)
Kaip nieko nuostabaus, kad vos užgimęs elektromobilis perėmė iniciatyvą taksi versle: švarus, tylus, netgi labai elegantiškas, tikra palaima, ypač lyginant su amžinai purvinais, suodinais, tepaluotais, garsiai pūškuojančiais arba gana bjauriai blerbiančiais ir dūmijančiais garo bei benzininiais varikliais.
To meto taksistų iš pradžių netgi negąsdino nedidelė jų rida nuo vieno baterijų pakrovimo iki kito – vos 30-35 mylios (48-56 km). Vienai darbo pamainai iš bėdos to pakako, juolab kad nepatogumus atpirko pigesnė ir kur kas patogesnė jų eksploatacija.
Tad XX a. slenkstį pasirengusias peržengti valstijas užtvindė elektriniai taksi automobiliai, kuriuos gamino daugybė bendrovių visoje šalyje, tačiau bene daugiausiai – „Electric Vehicle Company“.
Deja, kaip ir Anglijoje greitai ėmė ryškėti įgimtieji elektromobilio trūkumai, ir lyderystę konkurencinėje kovoje netrukus perėmė benzininiai varikliai. „Elektrikams“ nepagelbėjo netgi serijiniu būdu 1903 m. pradėti gaminti hibridiniai modeliai.
Nemanykime, jog hibridai pasaulyje atsirado tik su „Toyota Prius“ 1997 metais: pirmojo hibrido „gimtadienis“ daugiau kaip 100 metų anksčiau – 1900 m. Paryžiaus paroda, kurioje buvo pristatytas „Lohner-Porsche“ modelis su elektros motorais, įtaisytais priekinės ašies varančiuosiuose ratuose (pamatyti galima Vienos mokslo ir technikos muziejuje).
Išstūmė benzininiai automobiliai
Iš pradžių importiniai prancūziški, o vėliau vis tvirčiau ant kojų besistojantys amerikietiški automobiliai su benzininiais varikliais pamažu, tačiau ir negailestingai JAV išstūmė elektrinius iš rinkos.
Europa buvo kur kas atsparesnė elektrinių automobilių madai, tik sunku pasakyti dėl kokių priežasčių: arba čia gana greitai diagnozuotos įgimtosios tokių automobilių ligos, arba benzininiai varikliai jau buvo sustiprėję tiek, kad „elektrikams“ neliko jokių galimybių rasti nišą kovoje už būvį.
Dar viena aplinkybė – kontinentinė Europa neturėjo tokios itin populiarios karietos, tinkančios taksi verslui, kaip angliškasis kebas. Jis nors ir buvo naudojamas keliuose miestuose, tačiau į madą taip ir neįėjo.
Net nedidelės dvivietės karietos kontinentinėje Europoje būtinai būdavo dviašės, o tai reiškė nerangios, nepaslankios ir kelyje užimančios gerokai daugiau vietos. Tad didmiesčių transporto spūstys ir kova su jomis – ne mūsų laikų „išradimas“.
Beje, vienas iš pirmųjų dokumentų, liudijančių apie beviltišką kovą su jomis – 1681 m. Rusijos caro įsakas: dėl karietų pertekliaus Maskvos centre uždraudžiama naudotis jomis visiems, išskyrus Bajorų dūmos narius. Taigi kova su spūstimis prasidėjo draudimu, o ne eismo organizavimu. Labai, sakyčiau, šiuolaikiška.
Automobilis, pakeitęs karo eigą
Tačiau bene garsiausią vaidmenį taksi vadžių perdavimo procese atliko specialiai šiam darbui sukurti „Renault Type GT“, vėliau imti vadinti „Marnos taksi“ (muziejuose rasite „Taxi de la Marne“). Jie tapo pirmuoju bei, ko gero, vieninteliu pasaulyje taksi automobiliu, kuriam pastatytas paminklas.
Tačiau teisybės dėlei reiktų pastebėti, jog pastatytas jis ne už kokius nors didelius techninius nuopelnus, o įamžinant šių automobilių ir jų vairuotojų žygdarbį Pirmojo pasaulinio karo metais, vėliau pavadintą „Marnos stebuklu“.
Kadangi paminklų taksi automobiliams daugiau, ko gero, nėra, vertėtų jo istoriją papasakoti plačiau, kadangi įvairiausiose brošiūrose bei šiaip įvairiuose turistiniuose leidiniuose yra gana daug įvairiausių netikslumų.
Prancūzijos pačiame rytiniame pakraštyje netoli Reino ir per jį „nutiestos“ Prancūzijos-Vokietijos valstybinės sienos Elzaso provincijoje įsikūręs nedidelis vos 110 tūkst. gyventojų turintis miestelis Mulhouse.
Vokiečiai jį vadina Miulhausu, o prancūzai Miulūzu, nes ši provincija įvairiais laikotarpiais priklausė tai vienai, tai kitai šaliai. Taigi šiame miestelyje, sunku net patikėti, yra didžiausias Europoje automobilių muziejus, nors yra manančių, kad didžiausias Europoje yra Olandijoje, Hagoje. Turistams būtų įdomu dar ir tai, jog šalia Mulhouse, nedideliame miestelyje Sochaux (tariama Sošo) yra kitas didžiausias Europoje firminis „Peugeot“ automobilių muziejus.
Prancūzijai grėsė didžiulis pavojus
Abu ne tik labai tvarkingi, turintys didelius fondus bei restauravimo bazes, bet ir labai kvalifikuotus darbuotojus, puikiai pažįstančius ne tik techniką, bet savo ir kaimyninės šalies istoriją. Jie ir papasakojo, kuo Prancūzijos žmonėms yra tokie brangūs tie „Marnos taksi“, kuriems buvo pastatytas paminklas. Pirmasis pasaulinis karas. Jo išvakarėse visi puikiai supranta, jog vokiečiai puls Prancūziją. Žinoma, supranta tai ir prancūzai, todėl rengiasi galimam smūgiui iš Rytų.
Tačiau nuo 1870-1871 m prancūzų-prūsų karo tepraėjo vos 33 metai, tad vokiečiai žino tiek stipriąsias, tiek ir silpnąsias kaimynų gynybos vietas.
Todėl Prancūziją jie puola per Belgiją, iš Šiaurės rytų, ir žengia į Paryžių beveik nestabdomi. Vokiečių generalinio štabo planas paguldyti Prancūziją ant menčių per 36-40 dienų vykdomas vos ne minučių tikslumu. Istorija negailestingai pasikartojo. Be mūšio atidavus Reimsą – dvasinę Prancūzijos širdį – šalyje panika, valdžia bėga iš Paryžiaus, visus įgaliojimus miesto gynybai perduodama prieš porą metų į atsargą išėjusiam generolui Žozefui Simonui Galjeni (Joseph Simon Galieni).
Kad ir sirgdamas mirtina liga buvęs jūrų pėstininkas organizuoja sostinės gynybą, iš visų kraštų telkdamas pajėgas.
Vokiečiams priartėjus prie Marnos upės, tekančios vos 40 km nuo Paryžiaus, jis nusprendžia kontratakuoti priešą jam to labiausiai nesitikint, juk jis jau ruošiasi istoriniam momentui – Prancūzijos katastrofai.
Karius pervežė taksistai
Puolimo išvakarėse į Paryžių geležinkeliu atvyksta pastiprinimas – 6000 karių, tačiau kaip juos nugabenti į mūšio vietą – visi rezervai jau išnaudoti. Rankų nenuleidžiantis generolas kreipiasi pagalbos į Paryžiaus taksistus ir jie džiaugsmingai sutinka.
600 taksi automobilių išsirikiuoja vienoje Paryžiaus aikštėje, dar 700 – kitoje ir dviem kolonomis kariai nuvežami tiesiai į mūšio vietą. Taip vokiečių blitzkrygas Marnos upės slėnyje baigėsi, iniciatyva perėjo į prancūzų ir jų sąjungininkų rankas, tačiau karas tęsėsi ištisus keturis metus. Po Marnos mūšio generolas dar spėjo padirbėti gynybos ministru, tačiau 1916 metais mirė. Po keturių metų pripažįstant nuopelnus šalies gynybai, jam suteiktas maršalo laipsnis.
O dabar būtų pats metas iš arčiau susipažinti su pirmaisiais taksi verslui skirtais automobiliais. Kai kam gali kilti klausimas, o ar jie tokie iš tikrųjų yra?
Kaip rodo patirtis, šiam verslui iš principo gali būti naudojamas bet kuris keleivinis ir netgi krovininis automobilis. Savo gyvenime mačiau jų daugybę – nuo pokarinės „Pobeda“ (GAZ M-20) iki šiuolaikinio „Actros“ sunkvežimio.
Juk keleiviui svarbu, kad jis arba jo krovinys būtų laiku, už prieinamą kainą ir pageidautina su tam tikra komforto doze būtų nugabentas į reikiamą vietą. Kam kažkoks specialus automobilis, jei ir eilinis serijinis gali padaryti visa tai lygiai taip pat sėkmingai?
„Jeigu danguje kasnakt įsižiebia žvaigždės, vadinasi tai kažkam reikalinga,“ – svarsto vieno kino filmo herojus. Kažkam, matyt, yra reikalingi ir specialūs taksi automobiliai.
Plačiau apie taksi ir kito komercinio transporto istoriją skaitykite Kęstučio Bruzgelevičiaus knygoje „Pelnantys duoną“.
