„Grįžęs iš sodybos sekmadienį po pietų prieinu prie savo parkavimo vietos, žiūriu mano automobilis stovi ant plytų. Reakcija buvo ūmi – iškart pradėjau skaičiuoti, kiek man tai kainuos“, - prisiminė jis.
Nukentėjęs automobilio savininkas turi savo versiją, kaip viskas vyko.
„Nusikaltimas įvykdytas pagal užsakymą. Vagys žinojo, kad nebuvo apsauginių varžtų, kuriuos atsukti būtų sudėtingiau.
Dirbo mažiausiai trys žmonės, nes turėjo saugoti ir žiūrėti, kad kažkas nesutrukdytų“, - įsitikinęs Martynas.
Įsigijo savo ratus?
Martynas taip pat stebėjosi, kad nors automobilis stovėjo maždaug 20 centimetrų atstumu nuo sienos, tai nesutrukdė vagims atsukti varžtų ir ištraukti didelius ratlankius.
„Pareigūnai tik atėjo, pakasė galvą ir sako: „Na, šaunuoliai, gerai jie čia pasidarbavo“, - vyras nepamiršo juodo pareigūnų humoro. Jis pats galvoja, kad surasti, kas tai padarė – praktiškai neįmanoma.
Kasko draudimas nukentėjusiam sumokėjo 1700 eurų, bet keletą šimtinių vyrui reikėjo pakloti ir iš savo kišenės.
Kam prireikė retų 21 colių skersmens lengvojo lydinio ratlankių? Ar tikrai vagystė buvo atliekama pagal užsakymą? Apie tai dabar galima tik spėlioti.
Martynas neatmeta galimybės, kad pats ir dar kartą įsigijo tuos pačius ratus. Juos rado skelbimuose pas Naujojoje Vilniuje gyvenantį žmogų.
Išaiškina tik trečdalį vagysčių
Paskutiniais duomenimis, išaiškinama tik apie 30 proc. automobilių dalių vagysčių. Prie geresnio rezultato, anot pareigūnų, galėtų prisidėti ir įvykių liudininkai.
Deja, gana dažnai žmonės, vengdami biurokratinių girnų ir dalyvavimų apklausose, į matytą nusikaltimą numoja ranka.
