Jis atvyko į LRT radijo laidos „10–12“ studiją ir papasakojo, kaip jam sekėsi įveikti maršrutą, kuris daugeliui gali atrodyti kaip neįveikiamas iššūkis.
Vos pradėjęs pokalbį pašnekovas prisipažino, kad yra automobilių mėgėjas. Ši transporto priemonė jam yra svarbi tiek kasdieniame gyvenime, tiek ir kaip laisvalaikio pomėgis.
Visada svajojęs užsiimti automobilių sportu vyras, visiškai netikėtai atrado galimybę savo svajonė realizuoti su motoroleriu.
„Vakarienės pas draugą ir jo žmoną metu kalbėjome apie įvairias varžybas, ralius, automobilių sportą ir jis paklausė: gal pats norėčiau dalyvaut?
Atsakiau, kad norėčiau, tačiau tam reikia didelio biudžeto, stiprios komandos, automobilio, todėl man tai yra nerealu.
Bet tuomet draugas ir sako: yra Mongolijos ralis. Pasidomėjau apie jį ir man tai pasirodė įdomiu iššūkiu“, – pasakoja F. Pavlovas.
Mongolijos ralį galima įveikti nebūtinai su motoroleriu, tačiau pašnekovas jį pasirinko dėl to, kad važiuoti vienam su tokia transporto priemone, jo manymu, paprasčiau nei su automobiliu.
„Motorolerį pasirinkau todėl, kad važiuoti vienam su automobiliu būtų per daug sudėtinga.
Pavyzdžiui, jei jis kur nors užklimptų, negalėčiau jo taip lengvai ištraukti. Todėl nusprendžiau važiuoti su motoroleriu“, – mano F. Pavlovas.
Rinkosi pagal aplinkybes
Pašnekovas teigė, kad būtų turėjęs A kategorijos vairuotojo pažymėjimą, tikriausiai būtų pasirinkęs galingesnį 125 kubinių centimetrų variklį turintį motorolerį ar motociklą.
Deja, reikėjo tenkintis ne tokiu galingu, 50 kubinių centimetrų varikliu. Suradęs jį tenkinantį variantą F. Pavlovas išvyko pirkti motorolerio.
„Rinkausi pagal tai, ar gerai atrodo. Žinojau, kad tokio stiliaus motoroleris, kokį išsirinkau, man tiks ir nuvažiavau jo pirkti į Pasvalį.
Kai apžiūrinėjau, pardavėjas sako: gal pravažiuokite, išmėginkite? Pasiteiravau, ar tikrai būtina?
Jis suprato, kad aš nesu važiavęs su motoroleriu, todėl paaiškino, kur akseleratorius, kur kurių stabdžių rankenėlė.
Tada buvo pirmas kartas, kai važiavau motoroleriu“, – prisipažino F. Pavlovas.
Iki Mongolijos ralio pradžios buvo likęs pusmetis, todėl pašnekovas pradėjo mokytis motorolerio valdymo specifikos. Kadangi iki tol patirties važinėti su šia transporto priemone jis neturėjo, pirmieji kilometrai buvo kupini įspūdžių.
„Pirmieji kilometrai buvo baisūs. Tai tikrai ne kaip dviračiu važiuoti. Iš karto jautėsi, kad visai kitokia dinamika ir svoris.
Pavyzdžiui, įsibėgėjant su dviračiu reikia daug pastangų, o čia tik pasuki rankenėlę ir jis jau važiuoja.
Iš pradžių man atrodė, kad visas pasaulis skrenda aplink“, – apie pirmąją patirtį važiuojant motoroleriu pasakojo F. Pavlovas.
Problemos – dar prieš startą
Mongolijos ralis startavo netoli Čekijos sostinės Prahos. Atvykęs čia F. Pavlovas susidūrė su pirmosiomis techninėmis problemomis – sugedo variklis. Jį teko pakeisti vienu iš atsarginių.
„Panaudojau vieną iš dviejų atsarginių variklių ir tada supratau, kad neoriginalios detalės yra labai nepatikimos, o draugai pradėjo skaičiuoti, kiek man prireiks variklių visai distancijai įveikti.
Jei jie būtų gedę, kaip pirmasis, pagal skaičiavimus, būtų prireikę 14. Tačiau tinkamu laiku tinkamoje vietoje atsirado žmonių, kurie padėjo surasti atsarginių detalių“, – prisimena F. Pavlovas.
Su draugų ir Lietuvos ambasados Čekijoje darbuotojų pagalba, F. Pavlovas pajudėjo iš nuo starto linijos. Pasiekęs Brno miestą sustojo didelėse motorolerių dirbtuvėse, kur iš originalių detalių buvo surinktas naujas variklis.
Būtent su šiuo vienu varikliu pašnekovas ir įveikė 16 tūkst. kilometrų bei sėkmingai pasiekė finišą.
Tai buvo puikus įrodymas, kad nors ir ne naujos, bet originalios detalės yra gerokai patikimesnės.
Kalbėdamas apie motorolerio galimybes, F. Pavlovas apgailestavo, kad dviratė transporto priemonė buvo kiek per lėta. Net ir lygiame kelyje, nepavykdavo pasiekti itin didelio greičio.
„Tiesiojoje greitis būdavo 40–50 km/val. Tai priklauso ir nuo vėjo krypties, todėl greitis kartais krisdavo ir iki 30 km/val. Jei įkalnės statesnės, tai greitis nukrisdavo net ir iki 15 km/val.
Tačiau pamenu, kad važiuojant nuo kalno spidometro skalė jau buvo pasibaigusi ir rodyklė net lipo virš jos. Pagal GPS duomenis, turėjo būti apie 90 km/val.“ – skaičiuoja F. Pavlovas.
Mongolijos ralis – visiškai kitoks
Pasidomėjęs Mongolijos raliu, LRT radijo laidos „10–12“ svečias suprato, kad čia galioja kitokie principai nei daugelyje varžybų.
Pavyzdžiui, pagrindinė užduotis nėra pirmam atvykti į finišą. Priešingai, organizatoriai teigia, kad nesupranta tokių dalyvių, kurie stengiasi finišą pasiekti kaip įmanoma greičiau.
„Buvo tokių komandų, kurios prie finišo linijos atvažiavo likus dienai prieš atidarant finišą.
Bet tokiu atveju, kokia prasmė dalyvauti tokiame ralyje, kai per tris savaites pravažiuoji daugiau nei 10 tūkst. kilometrų, bet nieko nepamatai? Ralio esmė visai ne tokia“, – paaiškina F. Pavlovas.
Kadangi nėra konkretaus maršruto, kurį privaloma įveikti, organizatoriai neatsako už dalyvių saugumą ar jų maršrutą.
„Organizatorius visiškai neatsako už dalyvių veiksmus ralio metu, kur ir kaip jie važiuos, kokių dokumentų reikia, kiek pinigų prireiks, kur galbūt kažkas suges – viskas tik dalyvių atsakomybė.
Todėl buvo dalyvių, kurie rinkosi važiuoti net per poliarinį ratą, kiti važiavo trumpiausiu maršrutu. Neseniai perskaičiau, kad buvo viena komanda, kuri įveikė net 41 šalį“, – pastebi pašnekovas.
Rinko lėšas labdarai
Dar viena iš šio ralio misijų – labdara. Nors ralio organizatoriai daugiausia dėmesio kreipia atogrąžų miškams, tačiau dalyviai gali pasirinkti organizaciją, kuriai rinks lėšas ralio metu.
„Aš pasirinkau fondą „Rugutė“, kuris globoja onkologinėmis ligomis sergančius vaikus.
Kai grįžau į Lietuvą, pamačiau, kad surinkau apie 960 eurų. Labai malonu, kad kažkas tai stebi“, – priduria F. Pavlovas.
Kalbėdamas apie šio ralio esmę ir prasmę, F. Pavlovas teigia, kad kiekvienas tai supranta individualiai. Pavyzdžiui, jis pasidarė savas išvadas.
„Manau, kad čia yra labai daug simbolikos. Visą šią kelionės idėją galima pasukti link to, kad tai labai sudėtingas iššūkis, praktiškai neįmanomomis priemonėmis.
Aš manau, kad daug kas galėtų susimąstyti, ko jie nori ir kokiomis priemonėmis tai pasiekti.
Ši kelionė turėtų padėti žmonėms suprasti, kad tikslai, kuriuos jie išsikelia, nereikalauja tokių didelių priemonių ir pastangų“, – mano F. Pavlovas.
Parengė Vytenis Kudarauskas
