Pati senjorė įsitikinusi, kad būtent sulaukus garbaus amžiaus galima tapti laisvam ir laimingam.
Ar vyresnio amžiaus žmonėms yra ką veikti, kai šventės baigiasi? Ar patys Kauno senjorai aktyvūs? Gal išėję į užtarnautą poilsį užsidaro namuose?
Apie tai net pagalvoti negali kaunietė L.Ganiprauskienė.
Moteriai – 81 metai. Buvusi medicinos sesuo būdama 62 metų išmoko vairuoti automobilį, gavo vairuotojo pažymėjimą ir jau 20 metų kelyje jaučiasi lyg žuvis vandenyje.
Kaimynai ir bendraklasiai, žinodami moters amžių, ją laiko nepaprasta senjore ir net heroje. Gatvėse jaunesni vairuotojai, pastebėję senjorę prie vairo, palaikydami kelia nykščius į viršų.
L.Ganiprauskienė įsitikinusi, kad net ir sulaukus solidaus amžiaus negalima užsidaryti namuose. Vairavimas – vienas būdų gyventi aktyviai ir kasdien plėsti akiratį.
Vis dėlto moteris pastebi, kad jaunesni vairuotojai ir pėstieji nerodo pagarbos kitiems eismo dalyviams. Taip pat turi pastabų, ką miesto gatvėse dar reikėtų tobulinti.
Kauno senjorų tarybos vadovas Gediminas Žemaitis sakė, kad Kaune yra 85 tūkstančiai senjorų. Jiems sudarytos visos sąlygos pramogauti, tobulėti ir mokytis. Tuo aktyviausiai naudojasi keli tūkstančiai pensininkų.
Buvęs kelių policijos vadas norėtų, kad kuo daugiau senjorų, ypač solidaus amžiaus moterų, vairuotų, nes tokie eismo dalyviai rodo pavyzdį jaunimui.
– Kaip nutiko, kad pasiryžote pradėti mokytis vairuoti būdama 62 metų? – „Laikinoji sostinė“ paklausė L.Ganiprauskienės.
– Didžiąją gyvenimo dalį dirbau medicinos seserimi Kauno klinikinėje ligoninėje, Akušerijos skyriuje. Drauge su vyru susilaukėme dviejų dukterų.
Vairuoti visada norėjau, man net degalų kvapas malonus. Tačiau vyras neleisdavo prisiliesti prie automobilio, net nuplauti drausdavo.
Gyvenimas susiklostė taip, kad peržengus 60 metų slenkstį su vyru išsiskyrėme. Tada ir pajutau, kad privalau pati sėsti prie automobilio vairo.
To labai norėjau, todėl intensyviai mokiausi. Tuo metu dar dirbau medicinos seserimi, todėl grįžusi po darbo iki vidurnakčio kaldavau teorines žinias.
Mokytis vairuoti taip pat sekėsi, todėl egzaminus išlaikiau iš pirmo karto.
– Buvote vyresnio amžiaus, tad ar artimieji neatkalbinėjo nuo tokio žingsnio?
– Atvirkščiai. Dukros ir kiti artimieji labai palaikė. Padėjo įsigyti pirmąjį automobilį.
Tiesa, kai pirmą kartą viena savarankiškai sėdau prie vairo ir važiavau aplankyti giminių į Zapyškį, pakeliui dukros vis skambino, klausė, kaip sekasi.
Neslėpsiu, pati taip pat jaudinausi, bet kelionė pavyko.
Nuo to laiko vairuoju kiekvieną dieną – ir žiemą, ir vasarą. Iš pradžių vairavau automobilį su automatine pavarų dėže.
Kai pajutau, kad jau spoksau ne tik į kelią prieš save, bet vienu metu pastebiu ir kelio ženklus, ir tai, kas vyksta aplinkui, išmokau vairuoti ir automobilį su mechanine pavarų dėže.
Manau, kad, norint nepamiršti įgūdžių, reikia juos gludinti kiekvieną dieną. Todėl kasdien anūką, vėliau anūkę vežiodavau į įvairius būrelius.
Dabar vaikų vežioti jau nereikia, todėl renkuosi kitus kelionės tikslus – lankau artimųjų kapus, važiuoju į sodą pakaunėje, riedu į svečius pas drauges ar dukras.
Vykstu į Kazlų Rūdą, kur esu baigusi vidurinę mokyklą. Su bendraklasiais tebebendraujame, todėl ten rengiame susitikimus.
Pati sau pasidovanoju kelionių po Lietuvą. Turime nepaprastai gražių vietų, jas bet kada nuo nieko nepriklausydama galiu aplankyti.
– Kaip aplinkiniai reaguoja pamatę jus prie vairo?
– Kaimynai mane laiko kone didvyre, nes žino, kiek man metų. Kai pirmą kartą nuvykau į bendraklasių susitikimą, daugelis labai stebėjosi, kad vairuoju.
Tada juos pavėžinau ir parodžiau, kad man tai sekasi. Pavežu ir drauges, nes mano bendraamžės vairuoti bijo.
Gatvėse kartais matau jaunesnių vairuotojų žvilgsnius. Įstrigo malonus nutikimas. Kartą prie vieno prekybos centro gana sudėtingoje situacijoje teko pastatyti automobilį, nors vietos jam buvo labai mažai.
Kai tai pavyko padaryti sklandžiai, mano manevrus stebėję jauni vyrai kitame automobilyje iškėlė nykščius į viršų ir palydėjo šypsenomis. Tai paglostė savimeilę.
Kiti vairuotojai turbūt net nesuvokia, kiek man metų, todėl išskirtinai su manimi nesielgia. O štai automobilių serviso darbuotojai, kai iš pradžių pasakiau, kiek man metų, nustebo.
Bet dabar meistrai, su kuriais esu pažįstama, nebesistebi.
Jei automobilis pradeda gesti, aš su jais tariuosi, nes jau ir pati numanau, kokios bėdos gali būti. Jie mano nuomonę gerbia.
– Kaip manote, kodėl jūsų bendraamžės nesiryžta pradėti vairuoti automobilio?
– Peržengti įprasto gyvenimo ribas vyresniems žmonėms sudėtinga. Mano dukra Edita Vasaitienė yra moterų vairavimo mokyklos vadovė ir vairavimo instruktorė, pati moko įvairaus amžiaus kaunietes valdyti automobilius.
Su ja neretai padiskutuojame šiuo klausimu.
Esu įsitikinusi, kad būtent vyresnio amžiaus moterys turi nugalėti baimę ar kompleksus ir mokytis vairuoti. Mus, moteris, kol esame jaunesnės, neretai vežioja vyrai, tačiau niekada negali žinoti, kaip susiklostys gyvenimas.
Šeimos skiriasi, vyrai iškeliauja anapilin. Tada moterys lieka nemobilios. Dukra pasakojo, kad dažnai būtent tokiais gyvenimo lūžio momentais į ją ir kreipiasi vyresnio amžiaus kaunietės.
Reikia pripažinti, kad vyresniame amžiuje koordinacija lėtesnė, priimti greitus sprendimus, susiorientuoti sudėtingose situacijose sunkiau.
Dukra pasakojo, kad, nepaisant to, ilgiau besimokydamos vairuoti išmoksta beveik visos moterys.
Gal tik viena iš šimto to nesugeba padaryti, bet tai dažniau susiję ne su amžiumi, o su žmogaus prigimtimi.
Dabar, pavyzdžiui, ji vairavimo moko 83 metų kaunietę.
Visoms pradedančioms vairuotojoms reikia padrąsinimo, kad jos neišsigąstų pirmos nesėkmės. Iš savo patirties žinau, kad išmokusi valdyti automobilį ėmiau kur kas labiau pasitikėti savimi ir tapau kur kas laimingesnė.
Manau, kad ir daugybei kitų moterų verta nemenkinti savęs, savo gebėjimų.
Ypač vyresnio amžiaus moterys gali nė neįtarti, kokių gabumų turi, o pradėjusios užsiimti kokia nors iki tol neišbandyta veikla atrastų naują savo talentą. Taip nutiko ir man.
– Su kokiais vairuotojais ir pėsčiaisiais susiduriate Kauno gatvėse? Kaip vertinate eismo dalyvių elgesį?
– Vyresni vairuotojai atsargesni. Jaunesni dažniau pažeidžia Kelių eismo taisykles, gatvėse kerta ištisines linijas, mėgsta iš mažų gatvelių dideliu greičiu išsukti į pagrindinį kelią ir taip sudaro pavojingų situacijų.
Su dukra pasikalbame ir apie tai, kaip būtų galima tramdyti nedrausmingus vairuotojus.
Ji mano, kad daug metų mūsų visuomenė gyveno sukaustyta įvairių draudimų. Dabar, kai jų mažiau, tapo madinga jų visai nesilaikyti.
Tokius pažeidėjus sutramdyti gali tik didžiulės baudos. Bet visur policininkų nepastatysi.
Tol, kol taisyklių nesilaikyti bus madinga, kol žmonės nesuvoks, kad būti kelių gaideliu yra ne garbė, o gėda, problemų keliuose kils.
Patys eismo dalyviai turėtų imti aktyviai gėdinti pažeidėjus. Aš dukters nuomonei pritariu.
Pastebiu ir gerų pokyčių. Neretai vairuotojai, net jei ir neprivalo, praleidžia važiuoti ar sukti ten, kur man reikia. Taip elgiuosi ir aš.
Problemų kyla ir dėl pėsčiųjų. Vyresni žmonės, suvokdami, kad gatvė vis dėlto yra skirta automobiliams, dažniau stengiasi per pėsčiųjų perėją eiti kuo greičiau, netrukdyti kitiems eismo dalyviams.
Jaunimas neretai to nesupranta, per perėją eina lėtai, nesvarbu, kad susidaro automobilių, kuriuose sėdi daug žmonių, spūstis. Dar baisiau, kai jaunimas neatplėšia akių nuo mobiliųjų telefonų.
– O kaip vertinate Kauno gatves, kokių gerų pokyčių ar trūkumų pastebite?
– Kai pradėjau vairuoti, Kauno gatvės buvo duobėtos, keldavo daug nepatogumų. Dabar situacija visiškai pasikeitusi.
Pėstiesiems bet kur perbėgti gatvę daugelyje vietų galimybė sumažinta, nes įrengti gatvių aptvarai. Tai suteikia saugumo ir jiems, ir vairuotojams.
Gatvės daug kur atnaujintos, ypač patinka riedėti atnaujintu Savanorių prospektu.
Neseniai Kaune prie pėsčiųjų perėjų važiuojamojoje dalyje atsirado nauji ženklai – gatvėse nupiešti rombai.
Tokia naujovė iš karto sudomino, o kai kas nors sudomina, automobilį automatiškai pristabdai. Toks sumanymas visai neblogas.
Taip pat džiaugiuosi, kad mieste įrengiama vis daugiau šviesoforų. Kai kas gal ir sako, kad jie sunkina greitą važiavimą mieste, bet iš tiesų tai suteikia visiems eismo dalyviams daugiau saugumo.
Patinka ir naujos žiedinės sankryžos, ypač nauja tvarka VI forto žiede.
Bet dar yra ir neišspręstų problemų. Nemažai gatvių vis dar prastokai apšviestos.
Rudenį, žiemą, kai lyja ar šlapia, tai labai sumažina matomumą ir vairuotojams bei pėstiesiems kyla didesnė grėsmė nepamatyti vieniems kitų ar kitų kliūčių kelyje.
Stinga ir papildomų kelio ženklų, kurie iš anksto informuoja, į kokią eismo juostą rikiuotis artėjant prie sankryžos.
Jei kelio nežinai atmintinai, tik privažiavęs prie sankryžos pamatai, kad persirikiuoti į kitą eilę reikėjo anksčiau.
Prasčiausia, mano ir dukros nuomone, situacija yra Vilijampolėje. Pagrindinė Panerių gatvė vis dar blogos būklės.
Šiame ir ne viename kitame gyvenamajame rajone plačiausiose gatvėse vis dar stinga aiškaus ženklinimo, todėl sunku susigaudyti, kada eismas į vieną pusę vyksta dviem eilėmis, o paskui staiga nukreipiamas į vieną kelio juostą.
– Ką patartumėte savo bendraamžiams?
– Pati turiu tik vieną svajonę – kad sveikata leistų kuo ilgiau vairuoti.
Kelių eismo taisyklės, ženklai, situacijos keičiasi, todėl kone kasdien reikia domėtis naujovėmis.
Vairuodama jaučiu ne tik malonumą bei laisvę veikti, ką ir kada noriu, bet ir turiu nuolat mokytis.
Smalsumas, mano nuomone, yra gyvenimo variklis.
Labai norėčiau, kad kuo daugiau senjorų mažiau sėdėtų namuose prie televizorių ir žiūrėdami serialus gyventų svetimus gyvenimus. Galimybių, kokioje srityje tobulėti, kuo domėtis, yra nemažai.
Galimybių neužsidaryti namuose – nemažai
Gediminas Žemaitis
Kauno senjorų tarybos pirmininkas
„Kaune gyvena 85 tūkstančiai senjorų. Spalis senjorams buvo ypatingas mėnuo, nes kiekvieną dieną vyko įvairių jiems skirtų renginių.
Pirmasis renginys spalio 1 dieną buvo koncertas. Jo pasiklausyti į Sporto halę susirinko 5 tūkstančiai senjorų. Šį mėnesį kiekvieną dieną senjorai turės kur nueiti.
Tačiau ir spaliui pasibaigus galimybių, kur pasireikšti, jie taip pat turi daug. Kaunas yra vienintelis miestas, kuriame veikia Senjorų taryba. Jos nariai yra visų 11 miesto seniūnijų ir įvairių kitų organizacijų atstovai. Jie bendrauja su senjorais, domisi, ko jiems reikia, ir atsižvelgia į pageidavimus.
Senjorai turi galimybę dalyvauti saviveikloje, keliauti, lankyti nemokamas paskaitas ar seminarus, eiti į teatrus ir koncertus su didelėmis – 50 ar net 80 procentų – nuolaidomis.
Taip pat mieste gausu vietų, kur galima sportuoti. Panemunėje tam skirtas net Senjorų parkas. Ten ne tik yra treniruoklių, bet ir galima važinėti dviračiais. Rengiamos šiaurietiško ėjimo ir kitokios treniruotės.
Kaune ir Kauno rajone jau 20 metų veikia Trečiojo amžiaus universitetas. Jame mokosi beveik 5 tūkstančiai senjorų.
Galimybių ne sėdėti namuose, o mokytis ar pramogauti yra. Pastebiu, kad vis daugiau vyresnių žmonių tuo domisi ir užsiima įvairia veikla.
Viena tokių sričių gali būti ir vairavimas. Aš, buvęs kelių policijos komisaras, į vairuotojus ir jų elgesį keliuose visada atkreipiu dėmesį. Taip pat vadovaujuosi ne emocijomis, o statistika. Skaičiai byloja, kad daugiausia avarijų sukelia 20–35 metų vairuotojai. Senjorų, sukėlusių eismo įvykius, labai mažai.
Deja, visuomenei dar trūksta tolerancijos vyresniems žmonėms. Jei eismo įvykį sukelia senjoras, nemažai žmonių ima aiškinti, kad vyresni nei 70 metų asmenys vairuoti negali arba turėtų nuolat tobulinti įgūdžius. Tai netiesa. Senjorai – atidesni ir kultūringesni vairuotojai, galintys rodyti pavyzdį jaunimui.
Sveikinu L.Ganiprauskienę, kad ji drąsiai vairuoja. Norėčiau, kad tokių senjorų, ypač moterų, būtų kuo daugiau.
Visiems senjorams sakau, kad bet kokia veikla yra gyvenimo variklis, kad žmogus gyvas, kol juda ir kuo nors domisi. Gaila, kad ne visi tai supranta ar nori suprasti.“
