Rasa Paulėkaitė-Leijting Olandijoje gyvena jau 20 metų. Pagrindinė jos susisiekimo priemonė – dviratis. Anot moters, įsilieti į dviratininkų gretas šioje šalyje nebuvo sunku, juolab kad dviratininkas – čia itin svarbus eismo dalyvis.
Kaip teigia pašnekovė, dviračių takų infrastruktūra Amsterdame ir apskritai visuose Nyderlanduose yra puiki: visur, kur tai įmanoma, šalia automobiliams skirtų kelių yra nutiesti atskiri vienos arba dviejų krypčių dviračių takai. „Tvarka čia labai paprasta – šaligatvis, dviračių takas, gatvė. Beveik kiekvieną miesto kampelį galima pasiekti važiuojant dviračiu: jei ne dviračių taku, tai gatve, kur eismo greitis yra ribotas ir dviratis laikomas lygiaverte transporto priemone automobiliui ar motociklui“, – pasakoja lietuvė.
Dviratininkas privalo laikytis taisyklių
Anot moters, dviratininkas, kaip lygiavertis eismo dalyvis, savaime suprantama, privalo laikytis eismo taisyklių, o šaligatviais važiuoti gali tik vaikai, besimokantys važiuoti dviračiu.
„Dviratininkams draudžiama važiuoti prieš eismą, sukant į kairę ar dešinę privalu parodyti, į kurią pusę yra sukama, būtina praleisti pėsčiuosius, einančius per perėją, taip pat negalima važiuoti per pėsčiųjų perėją, judėti galima tik dviračių juosta arba gatve, taip pat būtina sustoti prieš šviesoforą, kai dega raudona šviesa, ir prieš tam tikrus kelio ženklus, tamsoje įsijungti priekinį bei užpakalinį žibintus ir laikytis kitų taisyklių“, – vardija pašnekovė. Jos teigimu, nors dviratininkams taisyklių daug, šie jų noriai laikosi, mat judėjimas miestuose labai intensyvus.
Ar tarp dviratininkų pasitaiko kelių eismo taisyklių pažeidėjų? „Žinoma. Ir jie už tai sulaukia atitinkamos atsakomybės“, – šypteli moteris. Ji priduria, kad važiavimą dviračiu Nyderlanduose yra privalu apsidrausti civiliniu draudimu, tad jei pažeidžiamos kelių eismo taisyklės, draudimas žalos, padarytos per eismo įvykį, neapmokės. Daugelis draudžiasi ir neprivalomu draudimu, kuris atlygina žalą, jei netyčia sugadini kito žmogaus turtą, sukeli sveikatos sutrikimą. „Kasdienybėje, žinoma, pasitaiko visokių situacijų, bet faktas, kad visi eismo dalyviai čia privalo laikytis taisyklių“, – pažymi Amsterdame gyvenanti lietuvė.
Kompanijos darbuotojus skatina rinktis dviratį
Dviračių takų infrastruktūra, R. Paulėkaitės-Leijting tvirtinimu, Nyderlanduose nuolat atnaujinama ir plečiama, dviračių takai reguliariai tvarkomi. Visi olandai nuo mažens mokosi važiuoti dviračiu, o baigdami pradinę mokyklą 11–12 metų vaikai laiko netgi specialų eismo egzaminą – važiuoja tam tikru maršrutu per miestą ir yra vertinami.
Verslo įmonės, įvairios kompanijos Nyderlanduose skatina savo darbuotojus atvykti į darbą būtent dviračiu, šalia biurų šioms dviratėms transporto priemonėms įrengtos specialios aikštelės, o prie traukinių stočių galima rasti garažų, kuriuose telpa tūkstančiai dviračių.
„Dviračių eismas per 20 metų, kiek laiko aš jau gyvenu čia, mano akimis, labai suintensyvėjo. Labai dažnai važiuojant per Amsterdamą ryte, galima išvysti ilgiausias dviračių eiles prie sankryžų ir šviesoforų. Kita vertus, kaip ir minėjau, dviračių takų infrastruktūra taip pat labai pagerėjo: paskutiniu metu buvo nutiesta daugiau dviračių takų, jie tapo platesni“, – pasakoja lietuvė.
Gyvenimas be dviračio – neįmanomas
Ar atvykus gyventi į Nyderlandus moteriai reikėjo kurį laiką jaukintis šią dviratę transporto priemonę? R. Paulėkaitė-Leijting atvira: persikrausčiusi gyventi čia, ji iškart įsigijo dviratį ir pradėjo juo važinėti. Iš pradžių, žinoma, buvo gana nedrąsu važiuoti šalia automobilių, bet greitai priprato, nes dauguma olandų vairuotojų yra labai mandagūs ir laikosi greičio apribojimų bei kitų taisyklių.
„Nuo mano namų iki darbo yra maždaug 14 kilometrų, tačiau miestą turiu pervažiuoti skersai, tad tam sugaištu maždaug valandą. Kol neturėjau vaikų, kasdien mažiausiai po 2 valandas praleisdavau mindama pedalus. Dabar, taupydama laiką, kelionę dviračiu iki darbo derinu su važiavimu traukiniu. Kai kurie mano kolegos į darbą atvažiuoja sportiniais dviračiais iš kitų miestų. Trumpiau tariant, gyvenimas be dviračio Olandijoje, neskaitant labai atokių gyvenviečių ar kaimų, beveik neįmanomas“, – tvirtina moteris ir priduria, kad dviračiais kasdien važinėja ir jos vyras bei du vaikai. Dviračiu vykstama visur: į mokyklą, sporto klubą, parduotuvę pirkti maisto ir kitur. Olandijoje įprasta turėti didžiulį dviračio krepšį, į kurį telpa beveik viskas.
Reikia tik laiko ir šiek tiek pokyčių
Į Lietuvą pašnekovė grįžta porą kartų per metus, bet gimtinėje dviračiu beveik nevažinėja. Jos nuomone, kol kas Lietuvoje dviratininkų kultūra tik formuojasi. Trūksta ne tik patogios infrastruktūros, bet ir pačių žmonių teigiamo nusiteikimo, nes tai turi tiesioginės įtakos saugiam ir draugiškam eismui.
Į klausimą, ar Nyderlandų dviračių kultūra gali prigyti ir Lietuvoje, R. Paulėkaitės-Leijting, atsako paprastai: „Viskas yra įmanoma. Reikia tik laiko ir pastangų, taip pat ir investicijų. Nyderlanduose juk irgi ne per dieną viskas sukurta buvo. Svarbiausia infrastruktūros dalis, žinoma – kokybiški dviračių takai, platus jų tinklas ir tvarkingai pažymėtos dviratininkų juostos. Tačiau nė kiek ne mažiau svarbu ir pačių žmonių noras bei nusiteikimas laikytis taisyklių. Juk kelyje visi turi būti atsakingi ir kultūringi.“
Dviračių Danijoje – itin daug
Rasai antrina Kauno klinikose ir Odensėje, Danijoje, dirbantis gydytojas kardiologas Mindaugas Vieželis. „Į stažuotę Danijoje atvykau 2021 metų sausio mėnesį planuodamas čia pabūti metus. Atvykus į Daniją, iš karto į akis krinta dviračių kiekis: tiek važiuojančių, tiek stovinčių prie traukinių stoties ar tiesiog parduotuvių. Dviračių takais galima važiuoti praktiškai visame mieste. Daugeliu atveju takai visiškai atskirti nuo gatvės ir pėsčiųjų tako skirtinga danga, pakilimu. Kur to nėra – bent jau ženklinimu. Prie parduotuvių, kitose viešosiose vietose gausu dviračių stovų. Aišku, kai dviračių tiek daug, dalis jų stovi ten, kur patogu. Mieste taip pat galima rasti ir stotelių dviračių padangoms prisipūsti. O štai prie autobusų ir traukinių stoties yra didžiulė požeminė dviračių aikštelė, kad būtų patogu atvykus į Odensę vykti į darbą ir po to grįžti atgal“, – pasakoja vyras.
Dviratis Danijoje nerodo tavo statuso visuomenėje
Paprašytas papasakoti, ar dviratininkai ir automobilių vairuotojai čia draugiškai sugyvena, M. Vieželis šypteli, kad jis, nors dar labai neseniai atvykęs į Daniją, pastebi du pagrindinius dalykus. Visų pirma, danams dviratis – tai susisiekimo priemonė. Ar važiuoji į darbą dviračiu, ar to nedarai, šis sprendimas visiškai nekeičia tavo statuso nei darbe, nei visuomenėje.
„Ir tai nėra joks žygdarbis ar laikina nauja mada, tiesiog dviratis kaip transporto priemonė turi savo visokeriopų pliusų: juk mindamas pedalus daugiau judi, elgiesi ekologiškai, gali sutaupyti degalams, automobilio parkavimui ir pan.“, – tvirtina lietuvis. Anot jo, subjurus orams, laisvų dviračių stovų mieste galima pamatyti daugiau, tačiau net ir tuomet vis tiek daugelis danų ir toliau naudojasi dviračiais.
Mindaugas pastebi, kad daugiausia matyti paprastų miesto dviračių. „Nėra prasmės investuoti į transporto priemonę, kuri dažniausiai stovi po atviru dangumi. Svarbiausia, kad gerai važiuotų, – pastebi. – Deja, bet dviračių vagysčių klausimas Danijoje aktualus. Tad kuo paprastesnis dviratis, tuo mažiau reikia sukti galvą, kad grįžęs galbūt jo neberasi“.
Kalbėdamas apie kultūrą keliuose, pašnekovas teigia, kad vairuotojai tikrai stebi dviračių takus ir dviratininkus bei juos praleidžia. „Važiuodamas dviračiu jauti, kad turi pirmumo teisę. Aišku, ir pats turi elgtis pagal visas kelių eismo taisykles. Daug kur pirmumo klausimus sankryžose puikiai sprendžia kelių ženklinimas ir šviesoforai dviračių eismui reguliuoti. Galbūt vairuotojai stengiasi stebėti dviračius, nes absoliuti jų dauguma taip pat jais važinėja“, – pasakoja M. Vieželis.
Pasak pašnekovo, prie eismo ypatumų Danijoje galima greitai priprasti, o skirtumą pajunti grįžęs į Lietuvą. „Kadangi Lietuvoje nuo vaikystės važinėju dviračiu, puikiai matau skirtumus. Anksčiau dviračiu Lietuvoje tekdavo važinėti daugiausia gatvėmis, nes dviračių takų nelabai būdavo. Dabar jų gerokai daugiau, tačiau vis tiek nepakankamai, kad būtų galima ramiai keliauti į darbą dviračiu, kai kuriose miesto dalyse ar atkarpose dviračių takai tiesiog nutrūksta. Tad Lietuvoje išvažiavus į gatvę, nors vairuotojai ir signalizuoja daug rečiau, dažniausiai būtent jie jaučiasi gatvės savininkais ir dviratininkus ne visada įvertina“, – teigia jis.
Kadangi dviračiai Danijoje itin populiarūs, vyro tvirtinimu, galima pamatyti įvairių sprendimų. Ypač mėgstami „Christiania“ dviračiai. Tai „krovininiai“ dviračiai, kuriuose puikiai telpa net vaikai, rytais vežami į mokyklą
Pedalų mynimas gali atstoti treniruotę
M. Vieželis pasakoja, kad tiek Odensėje, tiek Kaune praktiškai per dieną numina vienodą kilometrų kiekį – iki darbo jam apie 2,5 kilometro. „Pats tas atstumas rytiniam prabudimui, o kai oras prastas, tai ir ne per ilgas, – šypsosi. – Tačiau dviračiu man patinka važinėti ir po darbo. Per mėnesį numinu vidutiniškai 900 kilometrų. Dviratis man ir sportas, ir malonumas“.
Pasak pašnekovo, siekiant išvengti širdies ir kraujagyslių ligų, visose sveikos gyvensenos rekomendacijose patariama užsiimti fizine veikla. „Yra įrodyta judėjimo nauda iki tol, kol nepradedama užsiimti ypač sunkia fizine veikla. Tad dviračiai puikiai tam tinka. Pedalų mynimas – tai aerobinė veikla, kai pats gali pasirinkti savo pastangų lygį. Kadangi dažniausiai dviračiu važiuoti išmokstame dar vaikystėje, nereikia jokių papildomų pamokų – tiesiog sėdi ir važiuoji. Na, o kalbant apie sveikatą, važiuojant dviračiu būtina nepamiršti šalmo ir žibintų – tai padeda išvengti eismo nelaimių ar, joms nutikus, sunkių sužalojimų. Važiuojant dviračiu galima ugdyti jėgą ir ištvermę, kam aktualu – sudeginti ir papildomų kalorijų. Yra sakančių, kad neturi laiko sportuoti. Tad laikas pakeliui į darbą ant dviračio gali puikiai atstoti sporto klubą. Juolab kad sėdėdamas prie vairo automobilių spūstyse tikrai nelabai pajudėsi“, – teigia M. Vieželis.
Iš danų tikrai yra ko pasimokyti
M. Vieželis neabejoja, kad Danijos patirtį tikrai galima pritaikyti ir Lietuvoje. „Mes po truputį jau ir judame ta kryptimi. Aišku, dar prireiks nemažai laiko ir pačios infrastruktūros tobulinimo. Svarbu tai, kad tikrai nemažą dalį žmonių Danijoje persėsti ant dviračių verčia mokesčiai perkant automobilį, kurie išpučia šio pirkinio kainą kartais net kelis kartus. Tad dviratis tampa tiesiog labai pragmatiška alternatyva. Vis dėlto Lietuvoje labiausiai trūksta geros dviračių takų infrastruktūros. Kai keliai bus aiškiai atskirti, paženklinti, o eismas – sureguliuotas tiek dviratininkams, tiek vairuotojams, bus gerokai paprasčiau. Tai labai svarbu, nes garantuoja saugumą važiuojant dviračiu. Absoliuti mano draugų ar kolegų dauguma, kurie svarstytų galimybę kasdien važinėti dviračiu, būtent šį nesaugumą judant gatvėmis pateikia kaip pagrindinį argumentą, kodėl vis dar nemina pedalų. Ir su jais sunku nesutikti“, – tvirtina vyras.
Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.
