Būtent taip darnaus judumo sąvoką supranta vilnietė dviejų mažamečių vaikų mama Agnė Lukoševičienė. „Kiekvienas darnų judumą, tvarų vartojimą vertiname per savo prizmę. Ir tai visiškai natūralu, juk mes visi esame skirtingi. Asmeniškai man labai svarbu, kad pasirinktas judėjimo būdas man pačiai būtų patogus, nesukeltų streso, papildomų iššūkių, taip pat padėtų tausoti aplinką, kurioje gyvenu“, – tvirtina moteris, dažniausiai iš namų į darbą ir atgal vykstanti dviračiu arba viešuoju transportu.
Iki darbo – aštuoni kilometrai
Agnė su šeima jau penkerius metus gyvena Vilniaus pakraštyje esančiame Pilaitės mikrorajone. Iki darbo jai – maždaug aštuoni kilometrai. Važiuodama į jį dviračiu moteris užtrunka maždaug tiek pat, kiek ir vykdama autobusu, nes nuo namų iki viešojo transporto stotelės reikia kiek paėjėti, be to, truputį pažingsniuoti tenka ir autobusu pasiekus kelionės tikslą, nes šis nestoja tiesiai po darbovietės langais.
„Kurį transportą renkuosi, priklauso nuo reikalų, kuriuos turiu sutvarkyti tądien, nuotaikos, kartais oro. Bet jei atvirai – nėra netinkamo oro, yra tik netinkama apranga. Dviratį minu tikrai dažnai, nuo ankstyvo pavasario ir vėlyvo rudens. Aišku, jei už lango liūtis ar itin stiprus vėjas, tuomet renkuosi autobusą, tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai diena ypač gera ir graži, tačiau man tiesiog norisi sėdėti važiuojant ir skaityti knygą ar spoksoti pro langą. Taip ir darau“, – šypsodamasi pasakoja pašnekovė.
Pasirinktas judėjimo būdas – tarsi įprotis
A. Lukoševičienė tvirtina, kad taip judėti jai itin patogu ir jau seniausiai tapę įpročiu. „Atvykusi studijuoti į Vilnių ir po studijų likusi čia gyventi, aš dar labai ilgai neturėjau nuosavo automobilio. Teko visur važinėti viešuoju transportu: autobusais, troleibusais, mikroautobusais, nes neturėjau kito pasirinkimo. Tačiau man tai nekėlė jokių sunkumų, priešingai, buvo ir patogu, ir pigu, ir priimtina. Aišku, per keliolika metų viešasis transportas gerokai pasikeitė, tapo dar patogesnis, greitesnis, protingiau suplanuotas, be to, ir švaresnis. O juk anksčiau tikrai pasitaikydavo atvejų, kai įlipa kokia žmogysta ir visi keleiviai jos šalinasi, niekas nenori prisėsti šalia“, – prisimena moteris.
Pašnekovė atvira: nors jai yra tekę gyventi įvairiose Vilniaus vietose (miesto centre, Šeškinėje, Viršuliškėse ar mikrorajone kažkur tolėliau nuo centro), visada autobusų ir troleibusų tvarkaraščius bei maršrutus pavykdavo susidėlioti taip, kad judėti būtų patogu.
Dalijasi vienu automobiliu
Nors visur, kur reikia, Vilniuje nuvykti dviračiu ir viešuoju transportu A. Lukoševičienei itin patogu, moteris neslepia, kad kasdienybėje, be jokios abejonės, pasitaiko visokių dienų – iškyla netikėtų skubių reikalų ar problemų. Tuomet moteris sėda prie automobilio vairo.
„Su vyru dalijamės viena mašina ir mums jos visai pakanka. Aš automobiliu naudojuosi gana retai, o vyras jį vairuoja kasdien – būtent jis į ugdymo įstaigas nuveža ir iš jų susirenka vaikus. Deja, bet gyvendama pačiame miesto pakraštyje reta šeima turi galimybę vaikus leisti į šalia namų esančius darželius ar mokyklas – pastarųjų tiesiog nepakanka“, – pastebi pašnekovė.
Paklausta, ar kada nors su vyru skaičiavo, kiek kilometrų per mėnesį ji numina dviračiu ir kiek nuvažiuoja automobiliu, kiek pinigų išleidžia degalams, moteris teigia, kad to jiedu niekada nedarę.
„Gal visai ir vertėtų suskaičiuoti tuos kilometrus bei išlaidas – pačiai įdomu pasidarė. Ar galėtume visai atsisakyti mašinos? Ko gero ne, nes tėvai gyvena gana toli nuo Vilniaus, iki jų vykstame mašina. Be to, mėgstame ir pakeliauti po Lietuvą“, – šypsodamasi pasakoja pašnekovė.
Moteris priduria, kad turi draugų (jie, beje, neseniai persikėlė gyventi į užsienį), kurie ilgai gyveno Vilniaus centre ir sąmoningai neturėjo automobilio. Į darbą ar užsiėmimus eidavo pėsčiomis arba važiuodavo viešuoju transportu, o pas Trakuose gyvenančius tėvus nusigaudavo traukiniu ar nuomotu automobiliu.
Ar Vilniuje įmanoma judėti darniai?
„Tikrai taip, – tvirtina A. Lukoševičienė. – Tačiau esamą infrastruktūrą tobulinti dar tikrai yra kur. Iš savo patirties galiu įvardyti tris dalykus, kuriems papildomas dėmesys tikrai praverstų . Pirma, norint paskatinti dar daugiau žmonių persėsti ant dviračių, būtina pasirūpinti nenutrūkstamu dviračių takų tinklu. Viena yra minti patogiu ir lygiu dviračių taku net ir į statesnį kalną, ir tai nesukelia agonijos, kas kita – važiuoti išsiklaipiusiomis šaligatvių plytelėmis, kurių dalis pažymėta kaip dviračių takas. Tuomet važiavimas dviračiu prilygsta loterijai – neįlėk į duobę, nesulaužyk ratų. Be jokios abejonės, dviračių takų sostinėje kasmet daugėja, bet dar yra vietų, kur jų trūksta. Tai labai apsunkina judėjimą dvirãtėmis transporto priemonėmis“.
Antras svarbus dalykas, turintis įtakos darniam judumui, anot pašnekovės – šaligatviai. Vilniaus miesto pakraščiuose vis dar trūksta kokybiškų šaligatvių, o kai kuriose vietose jų apskritai nėra.
„Tokiomis vietovėmis intensyvaus kelio šalikele eiti link autobusų stotelės yra labai nesaugu, o kartais prilygsta net savotiškam iššūkiui. Tikrai ne kiekvienas tam pasiryžta“, – pastebi moteris.
Trečia, ką derėtų įvertinti, pašnekovės teigimu – tai itin sparti Vilniaus plėtra, nuo kurios viešojo transporto plėtra kol kas akivaizdžiai atsilieka. „Pavyzdžiui, kai atsikėlėme gyventi į Pilaitę, už mūsų būsto gyvenamųjų namų daugiau praktiškai nebuvo. Per kelerius metus miestas į tą pusę išsiplėtė net kelis kilometrus. Deja, viešojo transporto maršrutas nebuvo peržiūrėtas. Iki autobuso stotelės daugeliui per toli. Taigi, žmonės priversti į darbą ir iš jo važinėti automobiliais“, – tvirtina A. Lukoševičienė. Pasak jos, žmonės rinkdamiesi judėti darniai, įvertina daugybę dalykų: patogumą, saugumą, priimtinumą. Nesiryžę palikti komforto zonos, daugelis joje ir lieka.
Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.
