Gyvendamas Ukmergėje R.Kiškis dažną rytą išsiruošia į darbą Vilniuje, o iki valandos trunkančią kelionę panaudoja prasmingai – kadangi važinėja su kolegomis, pakeliui tikrina darbo paštą, tvarko dokumentus arba mokosi anglų kalbos. „Taip dar greičiau atsibundu“, – tikino Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkas.
– Rolandai, ar nepabosta kasdienės kelionės iš Ukmergės į Vilnių? Ar nebūtų paprasčiau ir patogiau persikraustyti į sostinę gyventi?
– Būna, kad kelioms dienoms lieku ir Vilniuje. Pavyzdžiui, kai yra daugiau darbo, sostinėje praleidžiu 2–3 dienas. Bet kelias iš Ukmergės į Vilnių tikrai neprailgsta, važiuoju kartu su kitais darbuotojais, taip pat mums yra priskirtas vairuotojas, taigi per 40–50 minučių ir atvykstame į Vilnių. Kai keliauju į Vyriausybę ar ministerijas, taip pat būdamas spūstyse dirbu, nebent tenka vairuoti pačiam. Paskutinius darbus susitvarkau ir važiuodamas atgal į Ukmergę. Visada norisi taupyti laiką.
– Kadangi vairuojate ir pats, kur tai daryti mieliau – eismo prasme intensyvioje sostinėje ar kur kas ramesnėje Ukmergėje?
– Kai maždaug 1994-aisiais pradėjau studijuoti Lietuvos policijos akademijoje, atvykęs į Vilnių buvau apstulbęs, kiek daug čia važinėja automobilių, nors jų buvo gerokai mažiau, nei yra dabar, tačiau tikrai daugiau, nei tuo metu važinėdavo Ukmergėje. Beje, vienas mano dėstytojų buvo dabartinis politikas Saulius Skvernelis.
Kai teko grįžti dirbti į gimtąjį miestą, net apėmė lengva depresija, nes Ukmergėje nebuvo tokio skubėjimo, visi važinėjo ir net vaikščiojo kur kas lėčiau. Vėliau grįžau mokytis į Vilnių, šiame mieste dirbau iki 2000-ųjų, po to vėl sugrįžau į Ukmergę ir tuomet jau ilgėdavausi aktyvesnės sostinės.
Kalbant apie dabartinius laikus, turiu pripažinti, kad gyventi patogiau ir kokybiškiau mažesniame mieste. Jei reikėtų keltis į Vilnių, gyvenčiau ne centre, bet kur nors užmiestyje.
– Žinau, kad anuomet jums patruliuojant Ukmergėje nutiko ir juokingas įvykis, kai paryčiais su kolega užmigote automobilyje, o praeivė jus pamačiusi pamanė, kad esate nušauti.
– Žinote apie tai? Turite gerą informatorių! Iš tiesų tai anekdotinė situacija. Tuomet dirbau Ukmergės rajono policijos komisariato apsaugos policijoje ir reikėdavo budėti paromis, tai darydavome faktiškai be miego, o į komisariatą neįleisdavo.
Maždaug 1 valandą nakties Ukmergėje jau retai važinėdavo automobiliai, be to, budėdavo ir kitas patrulių ekipažas, todėl mano vyresnysis porininkas pasiūlė pasnausti. Na, o rytą į automobilio langą pabarbeno moteris ir pasiteiravo, ką čia veikiame. Prisimenu, atsakiau, kad ilsimės. O ji ištarė: „Ilsitės? Tai ir ilsėkitės.“ Ir nuėjo.
Atsisukęs į porininką pamačiau jo išbalusį veidą. Pasiteiravau, kas yra, o jis manęs paklausė, ar žinau, kas ta moteris. Pasirodo, tai buvo mūsų komisariato viršininko žmona! Staigiai išskubėjome atgal į darbą, o ten jau mūsų laukė tuometis vadovas Petras Ušinskas, kuris prie viso kolektyvo davė pastabų. Maža to, jis pats gavo pastabų iš komisariato viršininko Arvydo Paknio. Su pastaruoju ir dabar esame vieni geriausių bičiulių, o tas įvykis apaugo gandais, esą moteris pamanė, kad esame nužudyti. Tiesa ta, kad sunkiai įmanoma išdirbti pamainą visą parą nemiegojus.
– Kokių dar nuotykių per ilgametę darbo praktiką esate patyręs?
– Tų situacijų yra buvę daug ir įvairių. Kai dirbau Ukmergės rajono kriminalinėje policijoje, maždaug 1998–2004 metais siautėjo organizuoti nusikaltėliai. Tuomet suprasti, iš kokio miesto atvyko vairuotojas, buvo galima iš vidurinės raidės valstybiniuose numeriuose. Pavyzdžiui, jei vidurinė raidė būdavo K, tai reikšdavo, kad asmuo greičiausiai atvyko iš Kauno, jei P – iš Panevėžio.
Tuo metu per metus Ukmergėje pavogdavo tiek transporto priemonių, kiek dabar nepavagia visoje Vilniaus apskrityje. Taigi nusikalstamumas buvo didelis, buvo ir daug smulkių nusikaltimų. Dienomis nusikaltėliai atvykdavo vogti automobilių iš Kauno, naktį – iš Panevėžio.
Mes su porininku patruliuodavome po miestą, stabdydavome transporto priemones, taip mėgindavome atpažinti vairuotojus. Būdavo ir sulaikymų, ne kartą tarnybiniu trečios kartos „Volkswagen Golf“ vijomės nusikaltėlius.
Dirbdamas Ukmergės rajono policijos komisariato apsaugos policijoje turėjau gerą porininką, dalyvavusį raliuose. Jam buvo vienas juokas atvažiuoti į įvykio vietą per paskirtą laiką.
Kai turėdavome laisvo laiko, nuvažiuodavome į Ukmergės hipodromą ir jis ten mane išmokė vairavimo subtilybių.
– Jaunystėje, tikiu, žiūrėjote įvairius serialus apie kriminalinę policiją, gaudynes gatvėse. Ar tapus pareigūnu knietėjo kuo greičiau reaguoti į įvykius, skubėti tarnybiniu automobiliu su įjungtais švyturėliais?
– Dėl asmeninių tikslų – niekada, tačiau meluočiau, jei sakyčiau, kad nebūdavo smagu, kai kelyje skubėdami į įvykius turėjome pirmenybę. Kiekvienas pareigūnas, ypač jaunas, laukia įvykių, ir man norėjosi jaustis svarbiam.
Tai tarsi toks jaunatviškas altruizmas padėti kitiems. Mums su kolegomis tikrai norėjosi veiksmo, nervindavo tuščiai sėdėti automobilyje, mes tiesiog laukdavome įvykių!
– Nors dirbate Kriminalinės policijos biure, o ne kelių policijoje, ar būna atvejų, kai norisi pamokyti Kelių eismo taisyklių pažeidėjus, juos sustabdyti?
– Tiesą sakant, dabar į pažeidėjus reaguoju ramiau, o seniau tai darydavau audringiau. Prisimenu, kaip 2006-aisiais, man dirbant Ukmergės rajono policijos komisaro pavaduotoju, turėjome nežymėtą tarnybinį „Volkswagen Passat“ automobilį ir savaitgaliais pradėjome neviešą patruliavimą.
Taip mieste atsirado gerokai daugiau drausmės. Jei pamatydavome pažeidėją, kertantį ištisinę liniją, viršijantį greitį ar darantį kitus pažeidimus, visuomet sustabdydavome. Mane ypač erzindavo tie, kurie pavojingai kelyje manevruodavo.
Dabar jau keleri metai iš eilės stengiuosi nestabdyti, pasikeitė ir pareigos, tačiau jei pastebiu neblaivų ar akiplėšišką vairuotoją, dažniausiai informuoju kolegas. Dabartiniame tarnybiniame automobilyje yra švyturėliai, garso signalai, tačiau Kelių eismo taisyklių laikymąsi stebi kelių policija. O aš švyturėliais naudojuosi išskirtiniais atvejais, kai dėl tarnybinio būtinumo reikia kur nors skubėti.
Tiesa, maždaug prieš pusmetį vykdami magistrale pastebėjome agresyviai besielgiantį vairuotoją ir jį sustabdėme. Tuomet paaiškėjo, kad vairuotojas lekia dar ir su mažamečiu vaiku. Vyras dievagojosi, kad labai skuba, tad teko perspėti, kad skubėtų lėčiau.
Įdomi istorija nutiko ir beveik prieš metus, kai važiavome iš Vilniaus į Ukmergę, o mums prieš pat nosį automobilį užkišo „Mercedes-Benz“ vairuotojas. Pasirodo, prie vairo sėdėjo gerai pažįstama „žvaigždutė“. Taigi net ir gerai atpažįstami žmonės nevengia pažeisti Kelių eismo taisyklių.
– Ar jus sustabdo policija?
– Būna, kad sustabdo dėl užtamsintų tarnybinio automobilio stiklų. Anksčiau daugelis pareigūnų vairavo „Škoda“ automobilius, o dabar nežymėti automobiliai yra skirtingų markių, tad kiti pareigūnai kartais jų neatpažįsta. Apskritai policijoje pakeitėme logiką ir dabar perkame skirtingų markių tarnybinius automobilius, kad susilietų su aplinka ir būtų sunkiau atpažinti.
Taigi kartą, kai teko važiuoti iš Vilniaus į Šiauliuose rengtą ataskaitinį susirinkimą, už manęs gal 10 kilometrų iš paskos važiavo „Volkswagen Caddy“, kol galiausiai mane sustabdė. Priėjęs prie automobilio jaunas patrulis šiaulietiška šnekta pasiteiravo: „Kur lekiat? Langiukai tai niaukti...“
Nors vilkėjau uniformą ir pareigūnui parodžiau leidimą važinėti automobiliu tamsintais stiklais, jaunas patrulis kamantinėjo, kas yra tas Kriminalinės policijos biuras. Tik po to, kai pasakiau, kad tikrai skubu, nors net neviršiju greičio, pas to patrulio viršininką, mane paleido.
Iš vieno įvykio iki šiol prisiminęs juokiasi mano kolega. Leidžiantis nuo Šeškinės kalno mus sustabdė pareigūnė ir taip pat pasiteiravo, kur skubame. Pripažinau, kad vėluojame į darbą.
Kai sužinojo, kad dirbame Kriminalinės policijos biure, ji su mano vairuotojo pažymėjimu kepštelėjo man per nosį ir ištarė: „Daugiau pažeidimų nedarykit!“ Maniau, kad tą dieną mano porininkas mirs iš juoko. Taigi kelyje teko sutikti ir mėgstančių paauklėti pareigūnų.
– Koks esate vairuotojas ne tarnybos metu?
– Būdamas 20–25 metų buvau gal kiek emocingesnis, dabar esu brandesnis, ramesnis, viską stengiuosi apskaičiuoti ir be reikalo neminkau greičio pedalo. Tačiau turiu blogą savybę vėluoti, nors su tuo stipriai kovoju ir pastaruosius dvejus metus visur stengiuosi išvažiuoti anksčiau, tinkamai susidėlioti darbus. Suprantu, kad visur nesuspėsiu, ko nors kartais reikia ir atsisakyti.
– Pavyzdingai vairuoti įpareigoja ir pareigos, didelė viešumo kaina. Jei Kelių eismo taisykles pažeidžia pareigūnas, jam būna didesnis dėmesys, tiesa?
– Viešumo kaina didelė, negali kvailioti. Bet keičiasi ir lietuvių mąstymas, vairuotojai yra gana kultūringi, palyginti su turkais, kur geriau neiti pėsčiųjų perėja, kol važiuoja automobiliai, ar gruzinais.
Žinoma, pas mus dar nėra kaip Olandijoje, kur dviratininkas svarbesnis už automobilio vairuotoją, tačiau ir Lietuvoje jau galima sutikti vis daugiau mandagių vairuotojų. Kas dar erzina, tai nekantrūs vairuotojai. Ukmergėje, pavyzdžiui, jei sustoji praleisti kito vairuotojo, tau iškart signalizuoja, nors užtektų būti mandagiam ir kelias sekundes palaukti. Todėl aš, kai tik turiu progą ką nors įleisti į eismo juostą, tai ir padarau – tikiu, kad taip mokau kitus vairuotojus eismo kultūros.
– Apskritai Lietuvoje gyventi jau gerokai ramiau nei prieš 20–30 metų, drąsiau galima įsigyti prabangesnį automobilį, nebijant, kad iš tavęs jį pavogs. Kaip įvertintumėte saugumą mūsų keliuose?
– Taip, kriminogeninė situacija Lietuvoje stipriai pasikeitė, automobilių vagysčių sumažėjo kelis kartus. Prieš dvidešimtmetį Ukmergėje nebūdavo paros be kokio nors plėšimo, per metus čia būdavo nuo 10 iki 15 nužudymų, daugelis jų – kvalifikuoti, o ne buitiniai, per savaitę apvogdavo iki 5 butų. Dabar atsirado daug internetinių sukčiavimų.
Kalbant apie saugumą keliuose, per pastaruosius dešimtmečius jo tikrai padaugėjo. Prisimenu, kai dirbau Ukmergėje, sprendėme pėsčiųjų perėjų, kurios buvo neapšviestos, tinkamai nepažymėtos ir dėl to kildavo eismo įvykių, problemą. Dabar daugelis perėjų ne tik miestuose, bet ir miesteliuose yra apšviestos, išmaniosios.
Vis dar didelė problema keliuose išlieka greičio viršijimas ir neblaivūs vairuotojai. Reikia nerodyti pakantumo tokiems pažeidimams. Jei matote, kad draugas ar bičiulis sėda prie vairo neblaivus, būtina jį atkalbėti, neišleisti į kelią.
Keliuose daugėja greičio matuoklių, tad reikia tikėtis, kad vairuotojai važiuos atsakingiau. Taip pat nemenka problema išlieka išmaniųjų įrenginių naudojimas vairuojant, nes tai blaško dėmesį ir dėl to nutinka eismo įvykių.
– Ar buvo apvogę jūsų automobilį?
– Buvo. Iš sesers pasiskolinęs pinigų nusipirkau antros kartos „Volkswagen Golf“, bet kartą negalėjau išeiti iš daugiabučio, nes buvo surištos laiptinės durys. Galiausiai pamačiau, kad mano automobilis apvogtas, išdaužtais stiklais. Panašiai nukentėjo ir kitų kaimynų automobiliai. Kai dirbau gimtajame mieste, čia buvo trys nusikalstamos grupuotės, turėjusios nuo 30 iki 50 narių. Apvogus automobilį atlikdavome kratas, kitus leistinus veiksmus.
Pamenu, tėvas turėjo „Volga“, kurią savo rankomis sutvarkė, perdažė ir laikydavo sode garaže. Kartą rado garažą išplėštą, o automobilis buvo pavogtas. Tai buvo vienas retų kartų, kai mačiau tėvą tokį liūdną, net verkiantį, nors jis buvo baigęs teisę, dirbęs milicijoje ir užgrūdintas negandų. Nepilnamečius, važinėjusius ta mašina, nustatėme po pusantros paros. Mašina buvo apdaužyta.
– Kokių automobilių jūs turėjote?
– Viena pirmųjų mašinų, kuria važinėjau, buvo tėvo GAZ-M20, kitaip vadinama „Pobeda“, kurią jis nusipirko daužtą ir pats suremontavo. Vėliau, kai jau galėjau, pats nusipirkau minėtą antros kartos „Volkswagen Golf“, vėliau „Opel Vectra“ su galingu varikliu. Tai buvo torpedinė mašina!
– Ką su savimi visuomet vežiojatės?
– Stengiuosi, kad kiekviename automobilyje, kurį vairuoju, būtų geresnis peilis ir žibintuvėlis. Bagažinėje kartu su manimi visuomet keliauja specialūs darbo drabužiai, batai, jei prireiktų. Na, ir kuprinė su kompiuteriu, darbui reikalingais daiktais.
