Bet kolekcininkas ir senų mašinų pardavėjas Michaelis Fröhlichas savo keturračius jau daugelį metų patikėjo vėjui ir lietui, o savo parką vadina meno kūriniu.
Vos keli kilometrai už Diuseldorfo yra vieta, kurią drąsiai galima vadinti pragaru automobilių ratlankių blizgintojams ir salonų valymo fanatikams, rašo dienraštis "Lietuvos rytas".
Automobilių kapinės virto meno kūriniu
Tik iš pažiūros visiškai apleistame, mišku apaugusiame žemės lopinėlyje prie Erkrato įsikūrusios automobilių kapinės. Ir dar kokios!
Smalsuolis, pro neišvaizdžius vartus įžengęs į mišką, jau už kelių metrų pamato pirmuosius automobilių „lavonus“.
Tarp aplamdytų, priplotų, deformuotų, įstrigusių tarp medžių senų keturračių keroja samanos, lapija, auga grybai. Sunkios medžių šakos kai kur slegia ploną senovinių automobilių skardą.
Daugelis mašinų išnarstytos, kitos – dar su visais stiklais ir prietaisais, tik jau nebeveikiančiais.
Pro balkšvus langų stiklus sunku apžiūrėti saloną, o automobilių padangos, jei jos išvis tebėra, giliai įsmigusios į žemę. Blausūs, nešvarūs žibintai žvelgia iš įdubų.
Ant kai kurių automobilių dar išlikę lako ploteliai, bet šiaip spalvos jau spėjo susilieti su gamtovaizdžiu. Nematyti nė mažiausio buvusios prabangos ir spindesio pėdsako. Automobilių liekanos virto komiškais dariniais, kurie atrodo paslaptingi, siaubingi, bet tuo pat metu ir žavingi.
Gal čia kas nors pastatė kadaise savo numylėtą automobilį ir pamiršo? Ne, taip nėra.
Pasidovanojo 50 automobilių
Šio neįprasto žemės lopinėlio savininkas – M.Fröhlichas. Jis turi leidimą čia priglausti automobilius ir leisti jiems ramiai rūdyti. Prieš keturiolika metų 50-ojo gimtadienio proga jis pats sau įteikė dovaną – pusšimtį automobilių, kurie buvo pagaminti jo gimimo metais – 1950-aisiais.
„Tai – mano nuosavas automobilių muziejus, mano automobilių mauzoliejus“, – sakė M.Fröhlichas.
Nuo to laiko šis neįprastas muziejus pasipildė naujais eksponatais. Jie geriau išsilaikę ir iš toli atrodo tarsi ką tik čia pastatyti, o jų savininkas neseniai išlipęs.
Tačiau priėjus arčiau matyti tikroji jų būklė. Gerai išsilaikęs dažnai būna tik prietaisų skydelis, ant kurio iš dalies net galima atpažinti spidometro rodykles.
Estetinis žavesys, sklindantis nuo šių mašinų, jaudina ne kiekvieną. M.Fröhlicho automobilių mauzoliejus skirtas aistruoliams, kuriems rūdijantys keturračiai yra patrauklus, viliojantis vaizdas.
Kita vertus, juk dėl skonio nesiginčijama. O gal išties sena meilė nerūdija?
