– Pradėkime nuo prezidento metinio pranešimo, kurį jis antradienį skaitė Seime. Ten buvo ne viena pastraipėlė skirta ir susisiekimo sektoriui. Pacituosiu prezidentą: „Jau visai apgailėtina tapo bendra susisiekimo infrastruktūros, kuria naudojasi dauguma Lietuvos gyventojų, būklė.“ Ar sutinkate su tuo?
– Aš norėčiau pabrėžti kitą dalyką, prezidentas labai aiškiai konstatavo ir priežastis, kodėl mes būklę turime tokią, kokią turime, o viena iš priežasčių yra ilgametis nepakankamas dėmesys tikrai didelei infrastruktūrai.
Prezidentas labai aiškiai pabrėžia tuos dalykus, dėl kurių mes dirbame kartu su vyriausybe ir kartu su juo. Jis tikrai labai daug važinėja ir dirba regionuose, mato aiškią situaciją. Lygiai taip pat aš irgi esu pravažiavęs jau 45 savivaldybes, penktadienį būsiu Pasvalyje, tai 46-oji savivaldybė, irgi labai aiškią situaciją matau.
Pripažinkime, kažkurioje vietoje buvo apsileista ir tikrai ta būklė nepablogėja nei per vienerius, nei per dvejus metus. Bet aš džiaugiuosi, kad šiais metais, palyginti su praėjusiais, tą būklę pavyko stabilizuoti, nes iki šiol ji kiekvienais metais degradavo ir tą rodo laboratoriniai tyrimai, kurių metu mūsų ekspertai su įranga pasižiūri giliau į patį asfaltą, kas ir kaip yra.
– Jau praėjusioje kadencijoje buvo ir Roko Masiulio, tuomečio ministro, kova su per plonu asfaltu. Ar dar to matote?
– Yra kažkokio broko, bet aš atsimenu, kai pradėjau dirbti, man kilo klausimas, o kodėl Lietuvoje tiek daug provėžų?
Man Automobilių kelių direkcija pateikė analizę, išanalizavo didžiausias provėžas, apie 300 km, ir aš uždaviau klausimą: gal yra problema su kelių kokybe?
Taip, dėl nedidelio procento kelių yra problema su kokybe, kai rangovai kažką ne taip padarė, bet didžioji dalis tų kelių su didžiausiomis provėžomis neaišku kada buvo pastatyti. Jie labai seniai nutiesti ir per tą laiką praktiškai netvarkyti.
Lygiai taip pat kita didžioji dalis kelių, jeigu 15 metų nieko nedarai, natūralu, ir provėžos atsiranda, ir visa kita. Čia reikia didesnio dėmesio ir didesnio prioriteto pačios būklės gerinimui.
Paskutinius kelerius metus mes ir skiriame didesnį finansavimą kitų prioritetų sąskaita būtent būklei, deja, per vienerius ar dvejus metus to rezultato dar negalima pamatyti.
– Matėme, kaip griuvo keli tiltai. Ar jau galiausiai pavyko išsiaiškinti visų tiltų būklę ir tai nepasikartos?
– Žinote, pasakymas „griuvo keli tiltai“... Aš visą laiką noriu pasitikslinti, kurie griuvo? Mes labai daug girdėjome apie Kėdainių tiltą, bet šiuo metu tuo tiltu po didelės nepriklausomos ekspertizės eismas jau yra leidžiamas. Tai buvo tik įgriuvimas, deja, tenka apgailestauti, kad tokia situacija buvo, bet tiltas stovi.
O daugiausia dėmesio buvo prie Kauno, prie prekybos centro „Mega“, A.Meškinio tiltui, bet realiai jis buvo griaunamas. Viena jo vieta pakilo dėl to, kad jis buvo griaunamas ir buvo išsiaiškintos priežastys.
Bet kalbant apie visus tiltus blogų tiltų sąraše, kai aš pradėjau dirbti, mes turėjome apie 80 tiltų. 2021 m. blogiausių tiltų ir viadukų sąraše turėjome 72 ir iš jų jau vienuolika esame sutvarkę.
Pavyzdžiui, vienas toks geriausias objektas yra Vievio viadukas. Kai važiuojame iš Vilniaus į Kauną ar atgal, ties Vieviu yra naujas viadukas, kuris buvo blogiausias.
Devyniolika šiuo metu yra tvarkoma, kiti yra projektuojami arba bus pradėti projektuoti šiais metais. Tai aš tikiuosi, kad per trejų metų laikotarpį mes visą tą blogų tiltų ir viadukų sąrašą tvarkingai įveiksime.
– Prezidentas buvo atkreipęs dėmesį į nepakankamą finansavimą, skirtą infrastruktūrai, kad, kaip jis sakė: „Tokia pat kaip ir pernai kelių rekonstrukcijai ir plėtrai numatyta pinigų suma reiškia tik vieną – darbų bus atlikta mažiau. Primenu, kad papildomas valstybės lėšas gautas įvedus laikinąjį bankų solidarumo įnašą, numatoma panaudoti ir karinės bei civilinės transporto infrastruktūros plėtrai.“ Tai kaip dėl to finansavimo dabar, kai šiek tiek sudėtingesnėje ekonominėje situacijoje esama, ar dėl to nenukentės ministerijos biudžetas?
– Man labai sunku pasakyti, koks bus kitų metų biudžetas, nes tos diskusijos dar tik prasideda, bet jeigu žiūrėtume į kelių bendrą finansavimo lygį, ta biudžetinė eilutė yra tokia pati, kokia buvo ir prieš vienerius metus.
Bet ką mes esame padarę? Mes esame pasistengę pritraukti visus papildomus šaltinius, vien tik „Via Balticos“ statybos, kur šiuo metu yra didžiausia statybų aikštelė visoje Lietuvoje, kas važiavę – mato, kad ištisus kilometrus technika dirba. Vien šiam projektui, pavyzdžiui, iš Europos Sąjungos papildomų šaltinių, jau iš Briuselio net iš ne Lietuvos paskirstymo lėšų, mes esame gavę 100 milijonų papildomų lėšų.
Šalia to turime Europos Sąjungos investicijas, kurias jau Lietuva valdo. Lygiai taip pat šiais metais keliams skiriame 100 milijonų. Atėjo ir solidarumo įnašas, kaip tik Vyriausybėje turėsime posėdį, kur darysime tam tikrus sprendimus.
Tai trumpuoju laikotarpiu tą finansavimą mums pavyko padidinti, bet ilgesniu laikotarpiu, jeigu iš biudžeto finansavimas nedidės, mes neatliepsime gyventojų lūkesčių. Tą labai paprastai reikia konstatuoti.
– Kokie gyventojų lūkesčiai yra ir dėl „Rail Baltica“? Visi nori, kad būtų greičiau pastatyta, prezidentas sako, kad apmaudu, jog viskas vyksta lėčiau nei planuota, kiek sklandžiai vyksta darbas dabar?
– Aš pats neseniai su didele komanda, įskaitant prezidento patarėjus, pravažiavome kiekvieną statybų vietą. Pirmas dalykas – reikia pabrėžti, kad mes statome bėgius, sankasą, jungiamuosius kelius nuo Kauno link Latvijos sienos.
Deja, mūsų kaimynai dabar stato tik stotis arba pavienius objektus, dar statybų ten nėra. Reikia labai aiškiai pabrėžti, kad Lietuva jau yra išsiveržusi į priekį.
Antras dalykas – pamenu, kai pradėjau dirbti, mes susidūrėme su dideliais vėlavimais. Viena to priežasčių – bendros įmonės, kuri atsakinga už „Rail Baltica“, bendros Baltijos šalių įmonės nesugebėjimas suvaldyti kontrakto su projektuotojais, kurie projektuoja vėžias nuo pat Kauno iki Talino ir, deja, projektas dar yra nepabaigtas, todėl tos priežasties reikia pasakyti, kad tos įmonės vadovybė jau yra kita.
Kiti dalykai – tiek bendra įmonė, tiek patys „Lietuvos geležinkeliai“ daug darbų stengiasi padaryti savo viduje, bet, deja, reikia apgailestauti, kad rinka nepajėgi greitai ir kokybiškai padaryti visų darbų nei su teritorijų planavimu, nei su projektavimu. O tada rangovai negali sėkmingai dirbti.
Esame padarę tikrai daug darbų, kad tą planuojamą atsilikimą mes, kiek įmanoma, labiau eliminuotume. Darydami vis daugiau darbų patys, nepasitikėdami visiškai rinka teritorijų planavimo, projektavimo etape. Visi nori žinoti, kada „Rail Baltica“ važiuos.
Svarbiausias dalykas, aš pasakysiu atvirai, yra Lenkija. „Rail Baltica“ bus ne tik kada Lietuva turės bėgius, bet ir kada Lenkija prieis su savo bėgiais iki Lietuvos sienos. Ir ta data, kurią mums Lenkija indikuoja, kada ji su savo bėgiais prieis prie Lietuvos sienos, yra 2028 m.
Kitaip sakant, 2028-aisiais mes turime turėti visus bėgius iki pat Lenkijos. Jungtis iki Panevėžio mes jau statom ir 2025–2026 m. viskas bus paruošta. Iki Lenkijos pusės – baigiame planuoti teritorijas, pradėsime projektuoti, žemę išpirkinėti.
– Kodėl Lenkijos terminas toks tolimas?
– Man labai sunku pasakyti už už kolegas, bet tai yra dideli projektai ir „Rail Baltica“ yra turbūt pirmasis toks plyno lauko geležinkelio projektas atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu.
Pirmas dalykas – žemės išpirkimas. Tikrai yra sudėtinga tarp gyvenamųjų teritorijų praeiti su bėgiais. Tu negali jų iš išlankstyti bet kaip.
Antras dalykas – projektuotojai, trečias dalykas – rangovai. Turime pasakyti, kad projektas yra tokio dydžio, jog ir rangovai nepajėgūs to padaryti vienu metu, nes kartais ir kelininkai susirūpinę yra, nes mes vienu metu įgyvendiname milžiniškus infrastruktūros projektus.
Pavyzdžiui, karinio mobilumo projektai ir lygiai taip pat startuoja labai daug darbų su „Rail Baltica“. Realiai, tos pačios įmonės tuos darbus atlieka, o su darbuotojų skaičiumi Lietuvoje tikrai yra iššūkis.
– Ar nenutiks taip, kad galiausiai mes dar ilgiau užtruksim negu lenkai?
– Turime padaryti ir darome viską, kad susijungtume vienu metu ir tikrai labai glaudžiai su Lenkijos puse koordinuojame ir net kai kuriuos darbus planuojame daryti kartu, kad lenkai, pavyzdžiui, už mus padarytų šį tą, ir panašiai.
– Grįžkime prie prezidento kritikos. Cituoju: „Didesnių ambicijų tikiuosi ir viešojo transporto srityje. Iki šiol trypčiojame vietoje nepajėgdami užtikrinti paslaugų kokybės. Savivaldybių bendradarbiavimas, išskyrus pavienius atvejus, neduoda laukiamo rezultato ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir regionuose. Viešasis transportas atlieka išskirtinį vaidmenį, valstybė taip pat negali nusišalinti kuriant regioninius maršrutus ir tankinant reisų skaičių artimiausius dvejus metus. Tai turi būti kertinis Vyriausybės darbas regionų junglumo srityje.“ Ar jūs su tuo sutinkate ir ar tai matote kaip vertinimą?
– Prezidentas tikrai labai daug dėmesio skiria viešajam transportui ir ką mes paskutiniu metu esame padarę? Tai prezidentūra buvo daug prisiklausiusi ir įsitraukusi keičiant visą tolimojo susisiekimo sistemą.
Gal iššūkis yra tas, kad už šią sritį atsako daug institucijų, pavyzdžiui, Susisiekimo ministerija atsako už tolimąjį susisiekimą, tai yra tie autobusai, kurie važiuoja nuo Vilniaus iki kokios nors Palangos, traukiniai.
Mes turime savivaldybes, kurios jau organizuoja transportą pačių savivaldybių viduje ir dar Vidaus reikalų ministerija, kuri atsako už savivaldą ir bendradarbiavimą. Darbų yra daug, bet yra labai sunku išjudinti sistemą, kuri ant bėgių važiuoja tokia, kokia važiuoja jau ilgus metus, bet yra keletas dalykų, ką mes jau darome ir kuo aš džiaugiuosi.
Pirmas dalykas – apskritai Lietuvos susisiekimo stuburas turi būti geležinkeliai. Ten, kur yra bėgiai, turi būti pagrindas ir vakar mūsų paskelbta informacija apie visą Lietuvos geležinkelių parko keitimą į šveicarišką, moderniausią, atitinkančią visus žmonių individualius poreikius, daug ką padarys, kad tas patrauklumas keliauti geležinkeliais padidėtų, ir, galų gale, turėsime daugiau erdvės tankinti reisų dažnius. Dabar neturime pakankamų pajėgumų ir net vasarą nusipirkti bilietą iki Klaipėdos yra iššūkis.
Antras dalykas yra tolimasis susisiekimas, kur sistema yra pakeista ir aš labai tikiuosi, kad privatus sektorius glaudžiau bendradarbiaus su geležinkeliais, kad mes turėtumėm vieno bilieto sistemą, pavyzdžiui, važiuoja su geležinkeliu ir po to jau kur geležinkelio nėra, nes visa Lietuva bėgiais niekada nebus padengta, persėda į autobusą, kurio tvarkaraštis suderintas su traukinių ir važiuoja toliau. Mes turime tikrai gerų pavyzdžių.
Kitas dalykas – savivaldybių sistemos ir esminis sprendimas yra savivaldybių bendradarbiavimas. Mes turime gerų pavyzdžių: Tauragė, Jurbarkas ir aplinkinės savivaldybės bendradarbiauja, organizuoja bendrus maršrutus. Turiu apgailestauti, kad Vilnius, pavyzdžiui, su Vilniaus rajonu nesusitaria, nors mes puikiai suprantame, kad ypač kalbant apie žiedines savivaldybes gyventojui jokio skirtumo, kas organizuoja viešąjį transportą.
Tai yra svarbu, aš tikiuosi, kad mums pavyks sukurti pakankamas finansines paskatas viešojo transporto atnaujinimui, kad savivaldybės regioniniu mastu bendradarbiautų glaudžiau negu dabar.
– Grįžtant prie šveicariškų traukinių, gal galite šiek tiek paaiškinti, ar tie penkiolika traukinių pakeis senus ar tiesiog bus įlieti į sistemą ir dėl to padaugės maršrutų, nes daugiau traukinių bus?
– Kontraktas yra toks, kad geležinkeliai šiuo metu perka penkiolika traukinių, bet galės pridėti dar penkiolika. Jie bus visi elektriniai, dėl tos priežasties mes elektrifikuojame ir ruožą iki pat Klaipėdos, kad galima būtų atsisakyti dyzelino ir jo daugiau niekada nebūtų.
Kiti traukiniai bus bateriniai ten, kur nėra elektrifikuota ruožo, pavyzdžiui, iki Varėnos, nes finansiškai neapsimoka, ten puikiausiai galės važiuoti baterinis traukinys.
Tai sustiprins esamą parką ir leis atsisakyti tokių traukinių, kurie jau seniai pas mus neturėjo eiti. Kiekis didės, bet ir jie patys bus didesni, komfortiškesni. Tai, kitaip sakant, pagrindiniais maršrutais jau iš karto galės važiuoti daugiau keleivių.
– Kalbant apie autobusų maršrutus, buvo daug baimės ir kritikos tarpmiestinių autobusų reformai, pylėsi kritika, kad sumažės reisų, žmonės lauks stotelėse ilgiausiai ir niekas neatvažiuos. Ji jau, kaip suprantu, yra įsigaliojusi. Tai, ką jūs stebite?
– Tai, kaip ir girdite, nieko tokio blogo neįvyko. Vienas dalykas yra derybinės pozicijos, skirtingų interesų ir jų pusių prieš sprendimus.
O antras dalykas, kai visi susėda prie stalo ir sutaria dėl tų tikslų, kuriuos visi norime pasiekti. Aš džiaugiuosi, kad vis dėlto pavyko visiems mums susėsti prie stalo ir rasti tuos kompromisus, kad pasiektumėme ir tikslus, ir, svarbiausia, kad gyventojai, kurie yra pagrindinis bet kurios reformos tikslas, nenukentėtų.
Aš džiaugiuosi, kad sistema pavyko užtikrinti stabilumą ir vežėjams, ir gyventojams, o kartu ji suteikia daug daugiau erdvės organizuoti maršrutus taip, kaip to reikia.
– Kalbant apie vežėjų padėtį, „Linava“ piestu stoja prieš akcizų degalams didinimą, dabar dar dėl pasienyje su Baltarusija nutįsusių eilių, kurios kelis kartus bent jau buvo tikrai ilgos ir sako, kad ten gali susidaryti bene didžiausia Lietuvos pasienio ir transporto sektoriaus krizė istorijoje. Kaip jūs vertinat šitą situaciją, ar įmanoma išspręsti? Ar kalbate su vežėjais?
– Yra keletas dalykų. Kiekvieną dieną kontaktuojame su skirtingomis vežėjų asociacijomis. Ne tik „Linava“, bet ir visomis kitomis. Mes stengiamės sėdėti prie bendro stalo su visomis ir aktualius bei strateginius klausimus sprendžiame.
Antras dalykas – norėčiau atkreipti dėmesį į tą patį prezidento pareiškimą. Jis pasakė, kad užtenka Lietuvai pozicionuoti save kaip tiltą tarp rytų ir vakarų. Mes turime veikti kitose rinkose – vakaruose, ką mes strategiškai su ta pačia prezidentūra ir stengiamės pasiekti.
Trečias dalykas – kalbant apie eiles, jos yra ne dėl bet kokių priežasčių, o dėl to, kad yra sustiprinta sankcijų įgyvendinimo kontrolė. Aš tikrai remiu ir remsiu muitinę dėl visų darbų, kuriuos ji daro. Kartu per sieną greitai bus uždrausta ir vežti tam tikras dvejopos paskirties prekes ir vakar sutarta dėl papildomų sankcijų paketo.
Man būtų sunku duoti pažadą, juo labiau, kad jis ne nuo manęs priklauso, kad kirsti sieną į rytus bus lengviau. Aš manau, kad bus tiktai sudėtingiau dėl paprastos priežasties, mes turime, deja, pernelyg daug sankcijų pažeidimo atvejų ir verslų, kurie nedaro garbės visiems.
Stengiamės padaryti tai, kas yra įmanoma, bet kontrolė gali nebent dar griežtėti, nors nesu tikras, ar įmanoma dar griežčiau kontroliuoti, nes jau tikrai tie varžtai yra užveržti maksimaliai.
– Ar vyksta ukrainietiškų grūdų eksportas per Klaipėdą? Kaip jis vyksta, kiek sklandžiai, kiek daug ir kokia yra situacija?
– Kiekiai yra nedideli dėl kelių priežasčių. Aiškiai pasakykime, kodėl kilo didelis pasipiktinimas ir politinė audra Lenkijoje bei kaimyninėse šalyse, nes natūralu, kad tai pačiai Ukrainai yra patogiau parduoti grūdus kaimyninėse rinkose, o ne vežti kažkur kitur. Dėl kiekvieno išvežimo viskas atsiremia į kainą. Iki Lietuvos, iki Baltijos jūros uostų vežti yra pakankamai brangu – tai yra viena priežastis.
Kita priežastis yra infrastruktūros problemos. Vis dėlto didžiausias butelio kaklelis, išvežti grūdus ar per Lenkiją, ar per Baltijos šalių uostus, šiuo metu yra Lenkijos ir Ukrainos pasienis, dėl to mes esame pateikę ne vieną pasiūlymą tiek Lenkijos pusei, tiek Europos Komisijai ir diskusijos vyksta.
Pavyzdžiui, dėl to, kad visos procedūros galėtų būti atliko atliekamos mūsų Klaipėdos uoste, kad pro pasienį važiuotų viskas tvarkingai iki pat uosto, o po to uoste atliekame visas procedūras. Aš tikiuosi, kad Lenkijos pusė mums padės tuos sprendimus priimti greičiau, o ne vėliau.
Į diskusijas yra įsitraukusi ir Europos Komisija, mes tikrai esame pateikę krūvą pasiūlymų, kas leistų dar labiau padėti Ukrainai ir jos verslui, bet ne visais atvejais viskas nuo mūsų priklauso. Nepaisant to, kroviniai keliauja, norėčiau pabrėžti iš Lietuvos į Ukrainą keliauja tikrai labai daug naftos produktų.
– NATO viršūnių susitikimas vyks Vilniuje ir prieš mėnesį ar du už akių kliuvo, kad prie „Litexpo“ yra perklojamas kelias. Atrodo, kad taip norima specialiai pasirodyti ir prie Seimo mačiau. Kaip jūs vertinate Vilniaus pastangas? Ar reikėtų vertinti kaip mėginimą pasirodyti prieš politikus iš kitų valstybių?
– Aš labai aiškiai matau Vilniaus pastangas skirti daug dėmesio gatvių infrastruktūrai ir ne tik prie „Litexpo“, o apskritai visur tą matom. Naujasis meras yra užsibrėžęs atnaujinti daug asfalto ir tam naudoja ne tik valstybės, bet ir savivaldybės lėšas. Man atrodo, tai yra geras pavyzdys visoms savivaldybėms. Jeigu mes sakom, kad yra problema ir tai yra prioritetas, tai savo prioritetų kontekste mes išskiriame tam finansinį dėmesį.
Iš kitos pusės, daug kas atkreipia dėmesį į prastą Vilnius–Kaunas automagistralės būklę. Galiu pasakyti, kad, pavyzdžiui, šiuo metu jokie darbai neatliekami dėl to paties NATO susitikimo. Važinės kortežai tarp Kauno oro uosto ir Vilniaus, nes Vilniuje neįmanoma visų orlaivių sutalpinti pagal tai, koks valstybinių orlaivių skaičius atvyks, tai kad nebūtų kažkokių didelių trukdžių.
Nepaisant to, po NATO viršūnių susitikimo ten darbai prasidės ir tikrai vairuotojams bus daug nepatogumų, bet vien tik tam, kad atėjo metas būklei skirti didesnį dėmesį.
Aš tikrai vertinu visas visų savivaldybių investicijas į infrastruktūrą ir aš net neabejoju, kad Vilniaus atveju, pagal pokalbius su meru, kuriuos turėjau, tas dėmesys bus ne tik po NATO viršūnių susitikimo, bet ir vėliau.
