„Juodosios dėžės“ kaupia informaciją apie avarijas
„Juodoji dėžė“, oficialiai vadinama „informacijos apie įvykius įrašymo aparatu“ (angl. Event data recorder) – tai giliai mašinoje, dažniausiai po sėdyne, paslėptas kompiuteris, kuris avarijos atveju įrašo viską, kas vyksta su automobiliu: kokiu greičiu jis važiuoja, kaip greitai stabdomas sustoja, ar vairuotojas prisisegęs saugos diržą, ar daro staigius posūkius, ar gerai veikia variklis ir t. t.
„Juodoji dėžė“ ima įrašinėti visus šiuos dalykus, kai užfiksuoja avarinę situaciją: vairuotojas staigiai stabdo, į ką nors atsitrenkia, sutrinka kokia nors variklio funkcija, išsiskleidžia oro pagalvė ir pan. Paprastai vienas įrašas trunka 5-10 sekundžių. Jeigu automobilis per tą laiką nepatiria avarijos, įrašas sustabdomas automatiškai.
Beveik visi, t.y. 96 proc. šiuo metu JAV parduodamų naujų automobilių, turi „juodąsias dėžes“.
Kompanija „General Motors“ pradėjo jas į mašinas integruoti pirmoji – dar 1996 m. Jose įrašoma informacija yra naudojama dviems pagrindiniams tikslams. Pirmasis iš jų – kad automobilių kompanijos sužinotų, kaip jų automobiliai veikia avarinėse situacijose: kaip greitai sustoja, kokie gedimai dažniausi ir panašiai. Informaciją iš „juodųjų dėžių“ jos „ištraukia“ naudodamos savo sukurtus prietaisus.
Tačiau pastaruoju metu „juodosiose dėžėse“ kaupiamą informaciją vis dažniau panašiais tikslais, kaip ir lėktuvų „juodąsias dėžes“ naudoja ir valstybės institucijos. Įvykus eismo įvykiui, jos iš „juodųjų dėžių“ surenka informaciją apie automobilį: kokiu greičiu važiavo vairuotojas, ar buvo prisisegęs saugos diržą – ir tuomet ši informacija yra naudojama kaip įrodymai teisme.
Jei, pavyzdžiui, nuo kelio nulėkęs vairuotojas teisinasi, kad greičio neviršijo, „juodoji dėžė“ gali padėti įrodyti, kad jis meluoja. Situacijose, kuomet avarija įvyksta nuošaliame kelyje ir nėra jokių liudininkų, „juodosios dėžės“ padeda išsiaiškinti tiesą apie jos aplinkybes.
Nacionalinė JAV kelių eismo saugumo administracija siekia, kad nuo 2014 m. rugpjūčio visi nauji JAV parduodami automobiliai privalėtų turėti „juodąsias dėžes“. Pasak šios institucijos atstovo spaudai Davido Stricklando, „šie įrenginiai suteikia esminės informacijos, nepasiekiamos kitais būdais, apie tai, kas tiksliai įvyko avarijos metu. „Juodosios dėžės“ padeda įvertinti, kokių veiksmų galima imtis ateityje, kad eismo įvykių prevencija būtų efektyvesnė“.
JAV Automobilių gamintojų asociacija teigė sveikinanti tokį sprendimą. Pasak kompanijos atstovų, „juodosios dėžės“ padeda išsiaiškinti, kaip jų gaminami automobiliai funkcionuoja realiomis kelio sąlygomis ir leidžia kurti saugesnius automobilius.
„Juodosios dėžės“ po avarijų naudingos tiek teisėsaugos pareigūnams, kurie turi išsiaiškinti, kas kaltas dėl avarijos, tiek eismo saugumu besirūpinančioms institucijoms. Be to, jos praverčia ir draudimo kompanijoms, nes padeda nustatyti, ar vairuotojas tikrai nebuvo kaltas dėl avarijos. Taip pat šios kompanijos gali siūlyti palankesnes draudimo sutartis tiems vairuotojams, kurie, pagal „juodųjų dėžių“ parodymus, važinėja atsargiai. Tačiau „juodosios dėžės“ turi ir tamsiąją pusę.
Ar „juodosios dėžės“ nepažeidžia vairuotojų teisių?
„Juodosios dėžės“ – vienintelė automobilio dalis, kuri (tiksliau, joje sukaupta informacija) nepriklauso automobilio vairuotojui. Pagrindiniu „juodųjų dėžių“ trūkumu dažniausiai įvardinamas neaiškus jų teisinis reguliavimas – iki šiol nėra tiksliai išaiškinta, kas gali pasiekti „juodosiose dėžėse“ kaupiamą informaciją, kas turėtų būti laikomi jos savininkais, ar ji gali būti perduota tretiesiems asmenims ir t. t.
Ar, pavyzdžiui, draudimo įmonės turi teisę sužinoti draudžiamų automobilių „juodųjų dėžių“ duomenis? Be to, neegzistuoja ir joks privačiam vartotojui skirtas įrenginys, kuris leistų „ištraukti“ informaciją iš „juodosios dėžės“ ir sužinoti, ką automobilių kompanijos žino apie jo vairavimo įpročius.
Dėl šios priežasties, teigia klientų interesus atstovaujančios JAV organizacijos, automobilių vairuotojai atsiduria nesąžingoje padėtyje – informacija, prieinama automobilių gamintojams ar valstybei, yra neprieinama jiems, nors ji tiesiogiai susijusi su jų interesais. Tokioje neaiškioje situacijoje nėra galimybės nepriklausomai patikrinti, ar, pavyzdžiui, „juodoji dėžė“ tikrai nebuvo sugedusi dar prieš avariją ir viską užfiksavo teisingai.
JAV neseniai per teismo procesą, kurio metu buvo aiškinamasi, ar avarijoje žuvęs žmogus viršijo greitį, žuvusiojo advokatai pasiekė, kad „juodųjų dėžių“ parodymai nebūtų laikomi įrodymais. Argumentuota tuo, kad nebuvo atlikta nepriklausoma tų parodymų ekspertizė.
Keturiolika JAV valstijų yra priėmusios įstatymus, pagal kuriuos „juodosiose dėžėse“ esanti informacija priklauso vairuotojui, ir teisėsaugos institucijos ar draudimo kompanijų atstovai ją pasiekti gali tik turėdamos teismo leidimą arba vairuotojo sutikimą. Likusiose valstijose tokių įstatymų nėra, ir vairuotojas niekaip negali kontroliuoti, kur pateks informacija apie jo vairavimą.
Ateitis – universalūs „juodųjų dėžių“ skaitytuvai?
Pagrindinė problema, kodėl sunku sukurti universalų prietaisą, skirtą „ištraukti“ informaciją iš „juodosios dėžės“ negabenant automobilio į jo gamintojo saloną, iki šiol buvo standartizacijos trūkumas. Kiekvienas automobilių gamintojas gamindavo savo „juodąsias dėžes“, ir jose sukauptą informaciją perskaityti galėdavo tik automobilių gamintojo sukurtas skaitytuvas.
Todėl, pavyzdžiui, jeigu „Toyota“ automobilis patekdavo į avariją ir jo vairuotojas žūdavo, avariją tiriantys pareigūnai turėdavo kreiptis į kompaniją „Toyota“, kad ši, naudodama savo techniką, išgautų informaciją iš „juodosios dėžės“.
Planuojama, kad jau 2014 m. atsiras pirmieji universalūs „juodąsias dėžes“ „skaitantys“ prietaisai, kuriuos naudos valstybės institucijos, bet taip pat juos nusipirkti galės kiekvienas norintis. „Juodosios dėžės“ nebebus tokios slaptos ir nežinomos.
Tačiau dar vis lieka neišspręstų klausimų. Pavyzdžiui, vartotojų teisių gynėjai kelia klausimą dėl teisinio reguliavimo ir reikalauja numatyti, kam ir kokiomis aplinkybėmis turi būti pasiekiama „juodųjų dėžių“ informacija, ar vartotojas turi turėti galimybę jas išjungti ir t. t.
Vis dėlto „juodųjų dėžių“ nauda, siekiant eismo saugumo, nepaneigiama. Iki šiol tiriant automobilių avarijas tekdavo arba visiškai pasitikėti jų dalyvių, kurie neretai visko tiksliai neprisimindavo, arba tyčia meluodavo, žodžiais, arba bandyti atkurti situaciją iš aplinkos – stabdymo žymių, automobilio pažeidimų ir t. t. Dabar situacija keičiasi.
Parengta pagal nytimes.com
