Tuo įsitikinome patys, atlikę trumpą stebėjimą Vilniaus senamiestyje. Nors karštą vasaros dieną žmonių nebuvo daug, dauguma pėsčiųjų elgėsi kaip kultūringi piliečiai ir į dviračių takus nesibrovė.
Natūralu, kad įveikiant kai kurias gatves dviratininkų ir pėsčiųjų keliai susikerta, tačiau žmonės kelio žymėjimus pastebi.
Dviračių takais pėstieji dažniausiai žygiavo siauresnėse gatvių atkarpose. Turėdami galimybę rinktis į dviratininkų zoną žmonės nelindo – eidami šalia dviračių tako netgi neperžengdavo linijos, tarsi vietoje jos būtų nematoma tvora.
Tokiu būdu jie ne tik netrukdo greičiau judantiems dviratininkams, bet ir išvengia potencialių susidūrimų su jais.
