Kasdien į darbą aštuonis kilometrus dviratį minantis vilnietis Edgaras Buiko stengiasi būti kuo atsargesnis, tačiau puikiai supranta, kad visiškai grėsmės išvengti negali. Anot jo, iki galo prognozuoti įmanoma tik savo paties veiksmus.
Incidentų su dviračiu vaikinui kol kas pavyko išvengti, tačiau jis pripažįsta, kad buvo nemažai situacijų, kai visai nedaug trūko iki avarijos. Vilnietis pastebėjo, kad automobilių vairuotojai ne visuomet laikosi Kelių eismo taisyklių.
„Pavyzdžiui, vairuotojas, išvažiuodamas iš kiemo ar šalia kelio esančios teritorijos, turi praleisti dviračių taku važiuojantį dviratininką.
Yra toks punktas taisyklėse. Būna, kad su automobilių vairuotojais kovoju dėl to, nors jie, nežinodami taisyklių, bando įrodyti savo tiesą“, – įprastą dviratininko kasdienybę apibūdino E. Buiko.
Dviratininkas gali sužeisti
Su pėsčiaisiais vaikinas nekonfliktuoja, stengiasi važiuoti tik dviračių takais, o kai jų nėra ir tenka rinktis šaligatvį, kitiems netrukdo. Tačiau dviratininką erzina pėstieji, kurie su ausinėmis žingsniuoja dviračių taku ir nė nesirengia jo praleisti.
„Juolab kad mūsų dviračių takai yra tiesiog pažymėta šaligatvio dalis. Tuomet sutikti savo pusėje pėstieji su ausinėmis tikrai trukdo. Pats neturi kur pasitraukti, o prašymų jie negirdi“, – nedėmesingiems pėstiesiems karčių žodžių negailėjo vaikinas.
E. Buiko stebina tai, kad pėstieji dviratininko nelaiko grėsme. Vaikinas sako, kad jie lengvai gali pasiekti 30 km/val. greitį, o susidūrimas gresia rimtomis traumomis. Todėl reikėtų atsikratyti įpročio žengti per dviračių taką neapsižvalgius.
„Vaikščiodamas pėsčiomis aš visuomet vengiu dviračių takų. Žinau, kaip tai erzina dviratininkus, tačiau ir kitiems vertėtų apie tai pagalvoti“, – komentavo pašnekovas.
Dviratininkas turi šviesos diodų žibintus, o važinėdamas naktį naudoja atšvaitus. Tačiau šalia automobilių nesijaučia saugiai, todėl į važiuojamąją dalį nelenda. Vilnietį stebina kitų dviratininkų įprotis važiuoti gatvėmis.
„Suprantu, kad žmonėms, kurie treniruojasi su sportiniais dviračiais, nėra kitos išeities, tačiau kodėl į kelią su dviračiu išvažiuoja senjorai arba žmonės, kurie tai daro kartą per metus, man sunkiai suprantama“, – nepritarimo neslėpė E. Buiko.
Anot vaikino, tokie 15 km/val. greičiu gatve riedantys dviratininkai tiesiog trikdo eismą.
Skaudžiai kritęs įsigijo šalmą
Kalbintas dviratininkas apskritai stengiasi nerizikuoti. Jei mato prie sankryžos artėjantį automobilį, pats važiuoja tik jį praleidęs. Jei nori pasisemti aštrių įspūdžių, važiuoja į mišką, tačiau čia – kiti pavojai.
Prieš metus skriedamas lauko keliu E. Buiko virto per dviračio priekį ir nusitraukė plaštakos raiščius. Vaikinas supranta, kad, kitaip nei rankos, galvos sugipsuoti nepavyktų, todėl nuo to laiko į mišką dviračiu leidžiasi tik mūvėdamas šalmą.
Mažiau pastebimų transporto priemonių mėgėjai dažnai užsimena, kad turbūt geriausias būdas parodyti automobilių vairuotojams, koks elgesys kelia realų pavojų, būtų pasodinti juos pačius ant dviračio arba motociklo.
Galbūt pabuvę kito eismo dalyvio kailyje jie išmoktų racionaliau vertinti situaciją ir suprastų, kad agresyviam elgesiui ir beatodairiškam skubėjimui kelyje tiesiog nėra vietos.
