Paradoksalu, tačiau tokiomis iš pažiūros idealiomis sąlygomis įvyksta itin daug skaudžias pasekmes turinčių eismo įvykių.
O juk taip yra todėl, kad nuo nelaimės kelyje vairuotoją gali skirti vienintelė klaida. Jas žmonės daro dažnai, tačiau vis tikisi, kad juos nelaimė aplenks. Deja, patirtis rodo kitaip, o liūdnas pasekmes turintys įvykiai nutinka kasdien.
Avarijas nulemia elgesys
Vasaros kelionės pasižymi savitais šiam sezonui būdingais rizikos veiksniais. Pirmiausia tai yra pernelyg didelis vairuotojų atsipalaidavimas. Su gera nuotaika skriejant į užmiestį dažnam sunku sutelkti dėmesį į vairavimą.
Tačiau nereikėtų pamiršti, kad kelias – pavojinga vieta. Todėl nė vienas neturi teisės atmestinai žiūrėti į vairavimą. Juk kelyje smulkmenų nėra.
Vasaros kelionių palydovas taip pat yra greičio viršijimas. Šį pažeidimą daro didelė dalis vairuotojų, tačiau dėl to nutinka eismo įvykių, kurių padariniai visuomet yra sunkūs.
Bandant pasiekti ežerus, miškus ar sodybas dažnai tenka važiuoti žvyrkeliais. Ne veltui Kelių eismo taisyklės numato, kad ant tokios dangos lengvųjų, krovininių automobilių ir autobusų greitis neturėtų būti didesnis kaip 70 km/val.
Daug kas pamiršta, kad jie nėra ralio lenktynininkai, o bendro naudojimo kelias – ne varžybų trasa. Važiuoti žvyru, ypač kai jis dar ir birus, gali būti taip pat pavojinga kaip ir per sniegą.
Pervertinęs savo sugebėjimus liepos viduryje Varėnos rajone nuo kelio nulėkė 29 metų vairuotojas. Žvyrkelyje nepasirinkęs saugaus greičio jis nesuvaldė automobilio „Audi A4“ ir įvažiavęs į griovį apvirto. Per eismo įvykį sužalotos dvi kartu važiavusios nepilnametės keleivės.
Dėl didelio greičio tokie avarijų padariniai vasarą yra dažnas vaizdas. Itin kraupiai viskas atrodo, kai virstant automobiliui saugos diržų neprisisegę keleiviai ar vairuotojas iškrinta lauk ir yra prispaudžiami.
Paskutinę liepos savaitę automagistralėje Vilnius–Kaunas–Klaipėda automobilis „Volkswagen Passat“ atsitrenkė į kelio atitvarus ir vertėsi. Per eismo įvykį žuvo iš automobilio iškritęs keleivis.
Vairuotojas ir kartu važiavę nepilnametis bei moteris gydosi sužeidimus.
Kitas ne mažiau šiurpus scenarijus – diržo neprisisegęs vairuotojas trenkiasi krūtine į vairą ir jam plyšta aorta ar sužalojami kiti svarbūs organai. Nekontroliuojamai salone besiblaškantys keleivių kūnai trankosi vienas į kitą, žalojami kietų salono detalių.
Vasara taip pat yra daugybės pavojingų lenkimų metas. Nors visi vairuotojai supranta, kad tai pavojingas manevras, vis tiek rizikuoja.
Liepos pradžioje Veiverių seniūniją kertančioje kelio „Via Baltica“ atkarpoje 39 metų ukrainiečio vairuojamas automobilis „Audi A4“ įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su automobiliu „Honda CR-V“, kurį vairavo 53 metų latvis.
Žuvo „Audi A4“ vairuotojas ir kartu su juo važiavęs tautietis. Sužeisti dar du šiuo automobiliu vykę keleiviai. Taip pat nukentėjo automobilio „Honda CR-V“ vairuotojas ir su juo važiavusi moteris.
Saugumo jausmas – iliuzija
Kaip pažymėjo ne vienus metus automobilizmo temą nagrinėjantis žurnalistas Almantas Karčiauskas, sausas kelias vairuotojus tarsi hipnotizuoja. Žiemą dauguma jų puikiai supranta, kad dėl sniego, ledo ar šlapdribos sukibimas gali būti labai prastas.
„Tokiomis sąlygomis žmonės įprastai nelinkę elgtis pernelyg drąsiai, jie nori apsidrausti. Tuo metu vasarą dauguma visiškai atsipalaiduoja. Juolab kad ir šiuolaikiniai automobiliai gana patogūs“, – kalbėjo jis.
Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad komfortiški automobiliai sudaro iliuziją, jog greičio viršijimas nėra pavojingas. Tačiau situacija kelyje keičiasi labai greitai, o netikėtumai kartu su įgūdžių ir automobilio elgesio kelyje supratimo stygiumi baigiasi tuo, kad vairuotojas taps tik pasyviu stebėtoju.
„Man, daug laiko automobilyje praleidusiam ir šiek tiek kompetencijos šioje srityje turinčiam žmogui, vairuoti vasarą būdavo baisoka. Matydavau, kaip visi lekia, o kai dar taip atsipalaidavę – nežinai, kuo gali baigtis“, – nuogąstavimais dalijosi pašnekovas.
A. Karčiausko teigimu, automobilis šiuolaikinėje visuomenėje yra laikomas savotišku buities prietaisu. Ir toli gražu ne kiekvienas įsigilina, kaip reikėtų juo saugiai naudotis.
Pašnekovas prisiminė, kad žinomas lenkų automobilių sporto pedagogas Sobieslawas Zasada mašiną lygino su šautuvu.
Skirtumas tik toks, kad ginklas į rankas imamas atsargiai, o neatsakingai naudojamas automobilis tampa dar pavojingesnis.
Pašnekovas stebėjosi, kad problemų apnikti ir bėdų spaudžiami lietuviai dažnai stengiasi už visas savo nesėkmes atsigriebti kelyje. Tuomet visomis išgalėmis ir bando parodyti pranašumą prieš kitus eismo dalyvius.
Žurnalistas prisimena viešnagę Skandinavijoje. Ten įprastas vaizdas, kai net jei nėra lenkimą draudžiančių ženklų ar kelio žymėjimo, vairuotojai vis tiek laukia atkarpos, kurioje tai galėtų padaryti saugiai ir neskubėdami.
Auklėjo ir bičiulius
A. Karčiauskas pasakojo saugos diržus užsisegti įpratęs dar sovietmečiu. Prisimena, kaip mokomuoju ženklu pažymėtu „Moskvič“ su tėvu važinėdavo kaimo keliais. Jau tuomet segėsi diržą, mat knygose buvo skaitęs, kad tai garantuoja, jog prie vairo sėdės taisyklingai.
„Jau tada žinojau, kad nugara turi priglusti prie atlošo, o kūnas – užfiksuotas diržu. Kai taip atsisėdi, tau nereikia laikytis už vairo ir jis nėra tik atramos taškas“, – kalbėjo žurnalistas.
Ne tik pats segėsi, bet ir bičiuliams nevengė paaiškinti, kad tik taip jie galės saugiai vairuoti.
Taip pat išdėstydavo ir elementariąją fiziką primindamas, jog net ir važiuojant nedideliu greičiu keleivio kūnas į priekį šaus su tokia jėga, kad rankomis atsiremti bus neįmanoma.
Įprasti segtis diržą gale A. Karčiauską privertė gyvenimiškos aplinkybės. Dažnai tekdavo ne tik pačiam vairuoti, bet ir važiuoti kaip keleiviui. Ne kiekvienu pažįstamu vienodai pasitikėdavo, o kaip geriau pasirūpinti savimi nei užsisegti diržą?
„Kartais į mane žiūrėdavo kaip į keistuolį, tačiau aš ramiai išsitraukdavau kad ir prispaustą diržą ir jį užsisegdavau. Važinėtis automobiliais man visada patikdavo, tačiau pavojų nenuvertindavau“, – pažymėjo pašnekovas.
Kai dabar ką nors veža automobilyje, visuomet pareiškia pastabą dėl saugos diržų. A. Karčiauskas juokavo, kad galbūt atėjo toks amžius, kai jis tampa visus auklėti norinčiu zirzekliu. Čia pat jis rimtai pridūrė, kad tai yra logiškas reikalavimas, kurio reikia laikytis.
„Galite žudytis patys, tačiau neįtraukite į visa tai manęs, aš virvės nepaduosiu“, – taip savo keleiviams pareiškia A. Karčiauskas.
Vyresnieji žurnalisto vaikai jau suaugę. Kai juos vežiojo automobiliu, vaikiškų saugos kėdučių šalyje dar nebuvo. Tuo metu jaunausią dukrą, kuriai šiuo metu yra aštuoneri metai, nuo kūdikystės vežė kaip dera.
„Kartais būdavo niurzgimo, kad nepatogu arba nori atsigulti ant sėdynės ir pamiegoti. Tačiau į jokius kompromisus nesileisdavome. Galiausiai susiformavo natūralus įprotis – įsiropščia į automobilį, sėda į kėdutę, o aplinkui – žaislai“, – dukros auklėjimą prisiminė žurnalistas.
Pirmiausia – užsegtas diržas
Į automobilių sportą vis labiau įsitraukianti vilnietė Kotryna Kniežaitė patikino, kad užsisegti saugos diržą jai yra įprastas veiksmas. Įlipusi į mašiną ji pirmiausia segasi diržą ir tik tuomet paleidžia variklį. To nepamiršta ir sėsdama ant galinės sėdynės.
Mergina iki šiol atsimena vienoje televizijos laidoje matytą siužetą, kuriame buvo rodoma, kas avarijos metu nutinka gale sėdintiems keleiviams, jei šie neprisisega diržų.
„Po smūgio gale sėdėję žmonės didžiuliu greičiu nulėkė pirmyn ir trenkėsi į priekinį stiklą. Galima įsivaizduoti, kokia didelė inercijos jėga, jei taip sviedžia. Bet kas, pamatęs tokį vaizdą, padarytų išvadą, kad gale segtis diržą privaloma“, – komentavo mergina.
K. Kniežaitė sutiko, kad nors pagunda spustelėti akceleratorių – didelė, reikia tai daryti paisant greičio ribojimų. Atsipalaiduoti sau ji neleidžia. Vasarą dažnai važiuoja automagistrale, kur leistinas greitis 130 km/val., tačiau net ir gerai pažinodama kelią išlieka budri.
„Yra daug kriterijų, pagal kuriuos pasirenku saugų greitį. Vairuodama esu atsakinga ne tik už save, bet ir už kitus eismo dalyvius“, – pažymėjo ji.
Pašnekovė taip pat stengiasi suplanuoti kelionę iš anksto taip, kad turėtų pakankamai laiko ir nereikėtų niekur lėkti. Nes skubant tikslo galima apskritai nepasiekti. Kelių erelių išvaizdi mergina netoleruoja.
„Visada duodu pastabą žmogui, kuris veža mane nesaugiai. Išdrįstu pasakyti, kad jei tau nesvarbi tavo gyvybė, būk geras – pasaugok manąją“, – sakė K. Kniežaitė.
Merginos manymu, primenant vaikams ir jaunimui saugaus eismo principus derėtų vengti neigimų ir draudimų.
Anot jos, daug efektyviau veikia teigiamo turinio informacija. Primindama apie saugų greitį ji pasirinktų šūkį „Važiuodamas saugiai esi gražus“.
