Viena motociklo avarija – triguba pamoka

Paskutinės vasaros savaitės lepina puikiais orais, o man visai nelinksma. Kodėl? Nes motociklas aplamdytais šonai stovi garaže.

.<br>.
.<br>.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Aug 31, 2016, 11:17 AM, atnaujinta May 14, 2017, 10:26 AM

Kol laukiu atsarginių detalių ir galimybės jas pakeisti, savaime suprantama niekur važiuoti negaliu. Tik slopinu pavydą, kuris kyla matant gatvėse kitus motociklininkus.

Tuo pat metu puikiai suprantu, kad dėl pirmosios pirmojo sezono avarijos esu pats kaltas. Bendraminčiai guosdami pažymi, kad tai puikus laikas tokiam nuopuoliui – kol dar pasitikėjimas savo jėgomis (ir galbūt greitis) nėra didelis.

Suprantu, ką jie sako ir galiu pasidžiaugti, kad šį kartą be mano savimeilės ir vairavimo sugebėjimų vertinimo nukentėjo tik motociklas. Ir tai ne pernelyg stipriai.

Be to, tokie įvykiai priverčia padaryti šokias tokias išvadas, į kurias galbūt atkreips dėmesį kiti motociklininkai. Taigi praktiniais patarimais ir pastabomis tapę mano pirmosios avarijos potyriai yra tokie:

1. Važinėti su specialia apranga – geriausias sprendimas.

Mane visuomet stebino marškinėlius ir šortus dėvintys motociklininkai. Be šalmų važinėjančių savižudžių gatvėse jau nebesimato, bet paplūdimio stilius vis dar išlieka populiarus.

Dvi svarbiausios tokį pasirinkimą lemiančios priežastys – didelė specialios aprangos kaina ir nepatogumas, kuris kyla dėl būtinybės persirengti ir prakaitavimo karštomis dienomis.

Praėjus dviem dienom po avarijos kūną vietomis dar maudė, tačiau kai pagalvoju, kokie būtų padariniai važiuojant be aprangos, pasidaro baisu.

Be pirštinių greičiausiai būčiau susilaužęs krumplį, tuo metu speciali striukė ne tik padėjo išvengti plėštinės žaizdos ant dilbio, bet ir potencialaus peties išnarinimo.

Tiek dilbio srityje, tiek ir ties pečiais yra minkšti gumos įdėklai, kurie kartu su tvirtu audiniu apsaugojo mano rankas nuo skylančių kaulų, plėštinių žaizdų ir nenaudingo kraujo nutekinimo.

Ant šalmo liko įbrėžimas ir nors apie jo teikiamą apsaugą priminti galbūt neverta, saugumo sumetimais rekomenduočiau vengti atvirų šalmų.

Mane rinktis klasikinį uždarą modelį paskatino šiurpą keliantis bičiulio pasakojimas apie tai, kaip po avarijos medikai iš gabaliukų surinkinėjo jo žandikaulį.

2. Gyvenvietėse saugus tik vėžlio greitis.

Specialistai pažymi, kad saugų greitį reikia rinktis ne tik orientuojantis į ribojimus, bet ir atsižvelgiant į kelio dangą, oro sąlygas ir kitus faktorius.

Pastebėjimas apie tai, kad saugus greitis dažniausiai yra mažesnis už leistiną gali būti pritaikyti bet kokioje situacijoje, tačiau gyvenvietėse ir ypatingai gyvenamosiose zonose, tai itin aktualu.

„Prakalbo apie greitį, o pats turbūt lėkė kaip be galvos, kad jau avariją padarė“, – kone girdžiu murmančius pusbalsiu.

Taip, greičio viršijimas motociklininkams yra dar dažnesnė avarijų priežastis nei automobilių vairuotojams, tačiau pavojingiausi jie yra gyvenvietėse šmirinėjantiems dviratininkams ir pėstiesiems.

Tarkime, aš avariją padariau važiuodamas 60 km/val. greičiu ir nors dėl to niekas negalėtų pavadinti manęs kelių ereliu, dabar puikiai suprantu, kad jis vis tiek buvo gerokai per didelis.

Važiuodamas nuokalne per vėlai pastebėjau skersai judėjimo krypties įrengtą saugumo salelę ir nors dar bandžiau sukti į šoną, ją peršokau, perskridau žiedinę sankryžą ir užkliuvęs už aukšto kelio bortelio griuvau.

Tiks nurimus emocijoms ir atslūgus adrenalinui supratau, kaip man pasisekė. Ne tik dėl to, kad išvengiau rimtos traumos, bet ir todėl, kad tuo metu arti žiedinės sankryžos nebuvo pėsčiojo arba dviratininko.

Mano motociklas lengvas, tačiau 180 kilogramų vis tiek kelia mirtiną pavojų. Gyvenvietėse tiesiog negalima viršyti greičio, o norint sumažinti riziką reikia judėti vėžlio greičiu. Ir aš tikrai neironizuoju. 

3. Kelias be ženklų yra labai pavojingas.

Apžiūrinėdamas avarijos vietą apytiksliai įvertinau, kad važiuodamas 30 km/val. greičiu skrydžio per žiedinę sankryžą būčiau išvengęs, tačiau man kaip vairuotojui būtų buvę labai naudingi apie eismo organizavimo pakeitimus perspėjantys ženklai.

Tuo keliu važiuodavau ganėtinai dažnai, tačiau nuo paskutinio karto buvo praėję mažiau nei dveji metai.

Vienoje iš gyvenviečių, kurias kerta maršrutas kažkas rekonstravo sankryžą, tačiau ženklų nepastatė.

Nėra jokio perspėjimo apie saugumo saleles ar žiedą, prie kurio vairuotojas artėja. Pilkos atnaujintos sankryžos plytelės ant pilko asfalto ir atvažiuojantys motociklininkai gali tik kliautis savo regėjimu arba greitais refleksais.

Vietos gyventojai pasakojo, kad aš nebuvau pirmas atlikęs improvizuotą skrydį per naująją sankryžą.

Tačiau, pavyzdžiui, paskutiniam vaikinui su „Suzuki“ motociklu pasisekė geriau – peršokęs salelę ir žiedą jis tiesiog nuvažiavo tiesiai.

Matydami praktiškai ties kiekvienu posūkiu sustatytus ženklus greitai prie jų įpratome ir pamiršome, kaip jie palengvina vairuotojo darbą.

Nesame azijiečiai, kuriems ženklai nėra reikalingi, todėl tikiuosi, kad mūsų kelininkai ir toliau su įkarščiu juos statys visur, kur tai yra naudinga.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.