Gamtininkų ir kelių policijos pareigūnų teigimu, šis laikas yra itin pavojingas, nes įaudrinti gyvūnai praranda atsargumą, o tam tikri fiziologiniai dirgikliai lemia visiškai kitokią jų elgseną.
Tikslios priežasties nenustatė
Žinomas gamtininkas Selemonas Paltanavičius pripažįsta, kad net patys geriausi zoopsichologai kol kas neturi aiškių atsakymų, kodėl žvėrys pakliūna po mašinų ratais, nors teoriškai jų reakcija ir greitis turėtų leisti nesunkiai tokių susidūrimų išvengti.
„Tikėtina, kad gyvūnai dar nesusitaikė su tokiu sąlyginiai jaunu civilizacijos išradimu kaip automobilis ir nesugeba įvertinti jo judėjimo specifikos.
Žvėris puikiausiai mato už tarkim 100 metrų esančią mašiną, tačiau užuot šokęs slėptis – provokuojamai stovi. Panašiai, kaip Afrikos stepėse stovi antilopės, netoliese pro šalį žingsniuojant liūtams.
Matyt egzistuoja tam tikras atstumas, kurį gyvūnai laiko saugiu ir neskuba sprukti iš savo ganyklų.
Galbūt analogiškai yra traktuojami ir automobiliai, tačiau gyvūnai lig šiol nesugeba įvertinti jų judėjimo greičio“, – samprotavo S. Paltanavičius.
Dėl šios priežasties 90 km/val. greičiu riedanti mašina staiga tampa mirtinai pavojinga. Tuo metu žmonių bandymai atspėti, kur ir kaip judės laukinis žvėris, būna nesėkmingi, nes šie vadovaujasi sava logika.
Išvengti – tik vienu būdu
Stebina tai, kad kai kurie gyvūnai akistatose su mašinomis juda nenusakoma trajektorija. Užuot pasukę tolyn nuo triukšmo ir ryškios šviesos šaltinio, jie neretai kerta mašinos judėjimo kelią skersai.
Rujos metu jie tampa ypač sunkiai prognozuojami ir įsiaudrinę, nes tam tikri fiziologiniai dirgikliai lemia visiškai kitokią jų elgseną.
2015 metais Dakare patyręs avariją dėl į kelią išbėgusios karvės patyręs Benediktas Vanagas sako, kad yra tik vienas efektyvus būdas išvengti susidūrimo su laukiniais gyvūnais.
„Pamačius žvėrį, visų pirma reikėtų drastiškai mažinti greitį. Stabdant dar galima bandyti išvengti susidūrimo su gyvūnu manevruojant.
Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad bent vienu ratu išvažiavus į šalikelę visiškai keičiasi automobilio valdymas.
Dažnai toks manevravimas, neturint pakankamai patirties ir reikiamų įgūdžių baigiasi avarija“, – pastebi lenktynininkas.
Mirtinas pavojus tamsoje
Pasibaigus stambiųjų žvėrių rujos periodui, stirnos, elniai, šernai, briedžiai traukia link savo žiemaviečių.
Intensyviausiai žvėrys juda rytais ir vakarais – tamsoje ar prieblandoje. Kadangi šviesą atspindi tik gyvūnų akys, netgi profiliu stovintį briedį vairuotojas gali pamatyti tuo metu, kai išvengti susidūrimo nebebus įmanoma.
Bandymas perjunginėjant ilgas ir trumpas šviesas nubaidyti gyvūną gali baigtis liūdnai – apakintas žvėris greičiausiai tik dar labiau sutriks ir taps visiškai neprognozuojamas.
Automobiliui susidūrus su briedžiu, visų jo salone esančių žmonių gyvybė pakimba ant plauko: kai apie 500 kilogramų sveriantis gyvūnas įlekia per priekinį stiklą į mašinos vidų, ir nelieka galimybių išvengti traumų.
„Pastaraisiais metais į prevencines priemones – tvoras šalikelėse, pralaidas po keliais, perspėjamuosius ženklus – investuota labai daug, tačiau egzistuoja daugybė kelio ruožų, kuriuose panašių dalykų nėra ir nebus.
Todėl vienintelė išeitis kelkraštyje pamačius gyvūno siluetą ar naktį blizgančias akis – iki 20 – 30 km/val. mažinti važiavimo greitį.
Priešingu atveju susidūrimo gali nepavykti išvengti. Beje, paukščiai taip pat nesugeba išvengti automobilių, jei jų judėjimo greitis viršija 120 km/ val.“, – perspėja S. Paltanavičius.
Ar švilpukas gali atbaidyti?
Gamtininkas atkreipia dėmesį, kad į viešą erdvę paprastai patenka tik informacija apie incidentus su didžiaisiais gyvūnais, tačiau Lietuvos keliuose žūstančių gyvūnų sąrašo viršūnėje yra ežiai ir varliagyviai.
Po jų rikiuojasi kiškiai, lapės ir usūriniai šunys. Nors pastarieji sveria sąlyginiai nedaug ir po susidūrimo didesnę žalą padaro retai, visgi jie tai taip pat gamtos dalis.
Dar vienas svarbus dalykas – laukinių žvėrių judėjimas grupelėmis. Pamačius kelią kertant šerną, beveik visai atvejais galima tikėtis, kad iš paskos bėgs dar 10 – 15 bandos narių. Kiek mažesniais būriais migruoja stirnos.
Klausiamas, kiek tiesos yra pasakojimuose apie gyvūnus baidančius ultragarsinius švilpukus, S. Paltanavičius akcentuoja, kad šie prietaisai yra sukurti Šiaurės Amerikoje ir skirti tenykščiams baltauodegiams elniams.
„Kaip į juos reaguotų kiti gyvūnai – mūsiškiai briedžiai, stirnos ar šernai – galima tik spėlioti, nes jokių tų švilpukų efektyvumą patvirtinančių tyrimų nėra atlikta.
Mokslininkai yra pastebėję, kad netgi skirtinguose Europos regionuose gyvenančių paukščių „tarmės“ šiek tiek skiriasi.
Negalima tikėtis, kad egzistuoja universali ir efektyvi priemonė skirtingų rūšių gyvūnams. Atsipalaiduoti įsigijus tokį švilpuką būtų didelė klaida“, – pabrėžia gamtininkas.
